Esu ne kartą girdėjusi žmones sakančius, kaip jie nemėgsta pirmų kartų. O aš su šypsena prisimenu savo pirmąjį bandymą važiuoti dviračiu (kuris baigėsi įvažiavimu į tvorą ir nubrozdintais keliais), pirmasis sienos kirtimas ir pasų tikrinimas, pirmasis skrydis lėktuvu, pirmasis pasirodymas scenoje, pirmasis eilėraštis, sukeverzotas dar vaikiška ranka, pirmoji alga, pirmasis bučinys… Ir kas sakė, kad pirmasis blynas visada būna prisvilęs? Galbūt… kartais, bet būtent tai visada prisimename su šypsena (na, dažniausiai)…

Labiausiai aš nemėgstu paskutinių kartų… (Ne tai, kad nemėgstu), aš jų tiesiog nekenčiu! Paskutinis apsikabinimas, paskutinis įdomiausios knygos puslapis, paskutinė atostogų diena, Paskutinis skambutis mokykloje, paskutiniai pusryčiai jaukioje Kretos kavinukėje, paskutinis šaukštelis braškinių ledų, paskutinis šokis, paskutinė daina D.R. koncerte, paskutinis… Aš taip siaubingai bijau paskutinių kartų, kad kiekvieną kartą apsikabindama man brangų žmogų, sulaikau kvėpavimą.

O dabar, kai visa mano erasmus svajonė eina į pabaigą, liko tik viena savaitė, dar negaliu to suvokti, kad jau lygiai po savaitės užmigsiu savo lovoje, o ryte matysiu vaizdą jau pro savo langą. Rodos, tik vakar tempiau didžiulį lagaminą ir kuprinę ant pečių, ieškodama gatvės ir būsimųjų namų. Rodos, tik vakar pamačiau tas dvi mano mylimiausias palmes (universiteto aikštelėje), du statybininkai nusišypsojo ir įdėmiai nužvelgė (turbūt suprato - erasmus studentė).  Rodos, tik vakar ėjau iš baro į barą, ieškodama interneto (namuose dar neturėjome), mielas senukas du kartus pavaišino mane kava, pirmą kartą važiavau į universitetą, skambinau tėvams, sakydama, kad važiuoju atgal namo… O dabar jau paskutiniai kartai, greitai tas kelias į universitetą bus pamirštas, kaip ir maloni bibliotekininkės šypsena bei skanūs (specialiai man) pagaminti sumuštiniai su sūriu… Pasimirš ir tas laukimas, ir baimė, ir be galo pažįstami veidai, kurių pasiilgsiu labiausiai. Kodėl būtent tada, kai viskas prisijaukinta ir artima, reikia pasakyti sudie?

O dabar nuolatos būna paskutiniai pietūs - ir erasmusų posakis: “Įpilk dar sangrijos,o rytoj”… Pažįstami veidai pamažu iškeliauja, juos pakeičia nauji. Po savaitės ir aš galėsiu pasakyti: “Manęs čia būta, bet visai negyventa” [D.R.] Ar Zaragoza mane prisimins?

Finišas gal greit.
Juk tu manęs neradai
Paskutinį kartą,
Rankos man nelaikei
Paskutinį kartą.
Dabar daryk atvirkščiai,
Nors tada juk buvo verta  [dainos ištrauka]

Patiko (0)

Rodyk draugams