Gyvenu Salsos Ritmu

Žemuogių arbata,

Šaldytos braškės,

Nusivylimas,

Draugai(?)

Truputis saulės,

Nelauktas sniegas,

Gal Meilė,

Noras Jį apkabinti gimtadienio proga,

Susimaišę jausmai,

Klausimai, susimaišę su trimis taurėmis balto vyno,

Košmarai naktimis,

Bakalaurinis darbas,

Tušti lapai,

Ilgi naktiniai pokalbiai,

Dar ilgesni laiškai,

Ilgesys. Daug ilgesio.

Juokas. (kartais netikras)

Ir ašaros (iš širdies).

Vienatvė ir nesvarbu kur, ir nesvarbu su kuo.

Vitaminai.

Taurė grietinininių ledų su vyšnių sirupų.

Lengvas (visai nekaltas) cigaretės dūmas.

Seniai mėgta, bet prarasta muzika.

Tikėjimas,

Nusivylimas.

Mėlyna. Daug mėlynos.

Gėlės ant palangės.

Kava.

Tavo kvepalai.

Neramus miegas.

Nesibaigiantys sakiniai.

Knyga be penkto puslapio.

Slidūs žurnalų viršeliai.

Troleibusai, autobusai, kurie veža į niekur.

Bedvasiai žmonių veidai.

Nuvogta šypsena.

Pasiilgta praeitis ir… dabartis.

“Mano pavasaris - Tavo pavasaris”

Nepastebimai prabėgo ruduo (sakau tai be jokio ilgesio). Tačiau, kol dar neatėjo žiema, jaučiu, jog turiu parašyti dar bent vieną įrašą. Gal kiek asmenišką, sentimenatalų, melancholišką (visa tai juk puikiai tinka rudeniui?). Ir nors pradėjome gyventi Kalėdinėmis nuotaikomis (Vilniuje prie Katedros jau stovi Kalėdinė eglė), ir visi tie keisti, sovietų laikus primenantys papuošimai… Bet tebūnie. Reikia džiaugtis tuo, ką turime, juk “gražiausios šventės vyksta mūsų viduje”, taip sakė. F.Beigbeder, taip manau ir aš, ir dar turbūt keletas milijonų žmonių visame pasaulyje, kurie nealpsta dėl blizgučių, prabangos, ir viso ko, kas suteikia trumpalaikę, dirbtinę laimę.

Šį įrašą norėčiau paskirti Meilei. Apie ją labai gražiai neseniai rašė Mieloji Arbata Juodoji. Parašysiu ir aš, tik kiek savaip, o dar tiksliau, pacituosiu laišką, kažkada rašytą svajojant apie laikus, kurie niekada negrįš. Kodėl viešai? Nes būna žmonių, kuriem statomi paminklai, rašomos poemos, odės, skiriami romanai, dainos, viešai kniaukiamos serenados po langais. Arba tiesiog būna žmonių, kuriuos nori ir bandai pamiršti, bet negali.

Viešai prisipažinsiu, kartais pagaunu save galvojant, “kas būtų, jeigu būtų”… Arba dar blogiau, imu savęs klausinėti, ar dar prisimeni mane. Kartais? Aš Tave kartais (irgi). Ar kada skaitei šias mano rašliavas? Nusišypsojai, susiraukei bent kartą? Ne? Tai ir neskaityk. Neverta. Visada bijojau prisileisti Tave arčiau savęs, bėgau, nes maniau, kad Tu pirmas pabėgsi. Dabar jau nebesvarbu. Abu pabėgom į skirtingas puses. Laimingi(?) Aš taip!

Prieš metus būčiau pasakiusi kitaip. Galbūt net tyliai pašnabždėjusi, jog pasiilgau. Pasirodo, net ilgesys pavargsta, pasensta ir tiesiog išgaruoja, bet kartais… Kartais būna tokių akimirkų, kai apima nostaligija visiems seniems dalykams, tada galvoju, kaip siaubingai norėčiau pamatyti Tavo veidą, išgirsti balsą (dar dažniau pagalvoju, kad vis dar Tavęs noriu, bet ne, jau nebe…) Telefono numeris seniai ištrintas.

Laiminga būnu, kai negalvoju apie Tave. Bet ir tais (retais) atvejais kažkodėl šypteliu. Niekada neturėjau progos Tau pasakyti, jog nepykstu dėl tokio Tavo sprendimo, gailiuosi dėl savojo. Bet Tu juk ir pats žinai(?) Tu pasirinkai teisingai. (Kartais) reikia mokėti pralaimėt. Tu mane to išmokei.

Vis dar būna tokių akimirkų, kai norisi Tau parašyti, tiesiog pasidžiaugti kokia  nors nesąmone, ar šiaip. Bet tada suprantu, jog nesuregsčiau nei sakinio, visi tie mūsų ilgi pokalbiai jau praeitis. Nepaisant to, visada gera netyčia Tave pamatyti (dažniausiai tokie ir būdavo mūsų susitikimai), ypač Tavo šypseną (jos labiausiai pasiilgau).

Žinai, kažkur skaičiau, jog “po išsiskyrimo su mylimais, bet skirtingais žmonėmis - sunkiai, bet prisikeliama. Po išsiskyrimo su panašiais - kažkuri sielos dalis numiršta.”(Meluoju, žinau, jog šią frazę parašė Giedra Radvilavičiūtė, pastaruoju metu maitinuosi jos knygomis).  Tu buvai ir visada liksi. Bet kodėl Tau išėjus nebeliko manęs?

Kol dar neatėjo žiema, (nes kažkurį rudenį pažadėjai, jog žiemą grįši) man ji visad asocijuojasi su stebuklais, laukimu, Kūčių naktimi, mūsų jaukiu susitikimu, sniegu (kurio nemėgai), ir Tavo tuščiais pažadais, kurie niekada neišsipildys. O aš vis tiek tikiu stebuklais, džiaugiuosi, kai sninga ir nepaliauju svajoti. Tik dabar tos svajonės kitokios, daug kas pasikeitė, o aš nesijaučiu nugalėta.

Žinai, kartais vėlai vakarais, kai grįžtu namo, gatvė jau miega, slapčia žvilgteliu į Tavo langą, ten dega šviesa ir kažkodėl man pasidaro nepaaiškinamai jauku. Akimirką vėl prisiglaudžiu prie praeities. Bet tik akimirkai. Kažkodėl man labiau patinka gyventi Tavo kažkada pasakyta fraze: ” ir gyvenam toliau”, tai kaip scenarijus man, prireikė nemažai laiko, kol išmokau juo naudotis. Bet išmokau.

Kol dar neatėjo žiema, noriu, kad žinotum, jau niekada nebūsiu ta, kuri laukia, nes laukti pavargau. Atsirado nauji planai, nauji žmonės, kurie išmokė iš naujo šypsotis, tikėti, džiaugtis akimirkom. Širdis sugijo ir viskas tik į gerą. Žinok, kad šiuo prieššventiniu laikotarpiu jau nebegalvosiu apie Tave, bet visada, kad ir kas benutiktų, prisiminsiu Tave su šypsena.

Nes Tu buvai ir visada liksi.

Labanakt.

Tavo Ragana.

Žinot, o rašyti apie Meilę turbūt sunkiausia. Kai Ji šalia, “rašai sakinius be galo, nebėra laiko dėti taškus, reikia rašyti toliau, bėgti” [F.Beigbeder], kai Jos nėra, kiekvieno sakinio pabaigoje dedi daugtaškius, nes supranti, jog vis tiek niekada nesugebėsi parašyti to, ką jauti. O aš dedu taškus, be daugtaškių. Ir šią savo rašliavą norėčiau užbaigti Juditos Vaičiūnaitės eilėmis, kurias dar mokyklos laikais nusirašiau iš vadovėlio, lyg nujausdama - prireiks:

Patyrusiai tavo meilę sunku -
juk niekas tavęs nepakeis,
juk niekas tavęs nevertas.
Ir kuo aš kalta,
kad galiu tavęs šimtmečiais laukti,
apkursti, kai salė ima švilpti ir ploti.
Ir kuo aš kalta,
kad juokiasi miestas, jaunikiai ir vergės.
Ir kuo aš kalta,
kad lieku nuobodi ir keista Penelopė.
Aš noriu tau židiniu šviesti
pro metų ir sienų kiautą.
Gryna kaip idėja
tau noriu išsaugoti tyro vandens
nepaliestą sklidiną amforą.
Tegu visos moterų kartos
jaus tą laukimą, į mano širdį įdėtą,
išgirdusios jūrų ūžimą kriauklėj
ir matydamos tuščią kambarį.
Juk aš - iš tų, prie kurių sugrįžtama.
Ištikimųjų rūšies.
Visiems laikams kantrumu, išmintimi išgarsėjau.
Nušluostysiu kraują nuo rankų tau
savo plaukais ir lūpom.
Prie tavo kelių pravirksiu iš džiaugsmo.
Aš myliu tave, Odisėjau.

Kai visa tauta masiškai apsikrėtusi krepšinio virusu laukia lemiamų rungtynių, vasara tyliai kraunasi lagaminus. Miškais ateina ruduo, kartu su savimi atsitempdamas dar didesnius lagaminus (rudenį juk reikia šiltesnių rūbų) bei nepasveriamą bagažą žinių ir daug ko naujo.

Rugsėjo pirmoji… Net jei tai ir ne šventė, tai bent jau pirmoji kalendorinio rudens diena. Vakar daug mąsčiau apie rugsėjo pirmąsias ir apie mokslus apskritai. Galbūt ne viskas buvo taip, kaip norėčiau, ne visos mokyklos laikų svajonės buvo įgyvenditos, tačiau šiandien man šventė. Liko vieneri studijų metai!

Galbūt kažkam jų liko visi keturi, gal net dvylika metų mokykloje (visai to nenorėčiau kartoti), tačiau kaip ten bebūtų, visi tie mokslo metai turi ir daug žavesio ir kartais užplūsta lengva nostalgija…

Ruduo man visad buvo meilės metas. Visos didžiosios gyvenimo Meilės gimė būtent rudenį. Įdomu, ką atneš šis ruduo?

Neseniai su vienu draugu diskutavome apie tai, kokia turi būti tobula moteris. Jis, žinoma, kalbėjo panašiai kaip ir visi vyrai: “velniškai seksuali, saikingai graži, protinga, bet ne per daug, žiauriai gera lovoje ir nenuodinga virtuvėje” ir dar kaip didelį privalumą pažymėjo norą turėti vaikų. O koks turėtų būti tobulas vyras? Ne, nesakykite nieko, nereikia, tobulo vyro įvaizdis šiais laikais tapo per daug iškreiptas…

Aš visgi manau, kad tobulų žmonių nebūna, tiek moterų, tiek vyrų, nes vis tiek atsiras kas nors netobulo, kas laikui bėgant vis labiau erzins. Nieko gyvenime nebūna tobulo, net patį tobuliausią romaną sugadina netikėta pabaiga, tobulą dieną – įkyrus kolegų skambučiai arba lietus… O, rodos, pačiai tobuliausiai kavai vis tiek visuomet kažko pritrūksta: tai per daug cukraus, tai per mažai cinamono, tai pienas kažkoks ne toks.

Tad ar verta siekti tobulumo tokiame netobulame pasaulyje? Ar verta vien tik studijuoti (kur ten studijuoti, parų paras mėlynuoti prie knygų), pamiršus visą studentavimą? Šį rudenį noriu visko saikingai: saikingai netobulos Meilės, stebuklingos praktikos vietos, jaukių rudeniškų vakarų, tik gerų knygų, ir pan. Visiems ir sau linkiu žinių, iš kur jos bebūtų, tegu jos būna tikros, jaudinančios, užgniaužiančios kvapą ir nepamirštamos.

Kai mano teta paklausė mano penkiamečio pusbrolio, kas yra laimė, jis net nedvejodamas atsakė” “palauk, tuoj pagooglinsiu“… Kažkodėl tokiais atvejais pasidaro labai liūdna ir baisu dėl ateities, dėl šiuolaikinių vaikų, kurie daug daugiau laiko praleidžia prie savo geriausio draugo kompiuterio ir daug rečiau paima į rankas knygą...

Ir pagaliau

Mes tapom laimingi -

Tu ir aš,

Tik atskirai.

“Ar aš jau užaugau? Ar aš jau mokėsiu skaičiuoti prieš miegą miegoti viena? Nepasistiebusi dar negaliu pasiekti 4milimetrai 4milimetrai aš ant pirštų galiukų”… Šiandien per radiją net du kartus skambėjusi Empti daina, dabar pasirodė visai į temą. Aš jaučiuosi visai panašiai. Vos trys dienos iki mano gimtadienio, o aš kaip niekad laiminga, o taip nebuvo jau kokį gerą dešimtmetį (su viena maža išimtim).

• Išsipildė vienas mano labai labai senas, bet labai labai svarbus noras.
• Supratau, kad aš dar visai nesena. O neseniai sulaukiau ir komplimento, jog atrodau kaip devyniolikmetė. :) O širdyje jaučiuosi kaip šešiolikos, moters amžius labai painus dalykas.:)
• Bandau gyventi sveikai. Na, žinot, visokios salotos, sriubytės ir panašus “briedas”. Būtų dar geriau, jei visas tas daržoves pirkčiau pas ūkininkus, bet vis teisinuosi laiko stoka…
• Neseniai supratau, jog liko tik metai ir galbūt (tikrai tikrai) gausiu du diplomus ir prasidės naujas gyvenimo etapas.
• Turiu labai gražią ir nuostabią mamą, kuri mane palaiko beprotiškose situacijose ir šiaip… Apie tėtį galiu pasakyt tą patį, žodžiu, su šeima man pasisekė.
• Supratau, kad reikia dažniau vaikščioti į pasimatymus. O ką gali žinot. :)
• Atsisveikinau su savo brangiuoju čigonu… Ką padarysi, matyt, nelemta.
• Pasiryžau dar vienai avantiūrai ir galbūt jau visai greitai vėl krausiuosi lagaminus.
• Vėl atradau gitarą. Ir supratau, kad norams išpildyti niekada nėra vėlu.
• Vėl rašau! (šitą punktą reikėjo parašyt pačiam prieky). Ne šiaip sau rašinėju, bet rašau, gal iš to kas nors ir išeis. P.S. supratau, kad su poezija man nelabai kaip sekasi…
• “Reikia tik labai norėti, pasistengti ir tikėt” (kartais tai veikia).
• Radau save, supratau, kas man labai patinka.

O žinot, vaikai gydo! Man buvimas su jais pati geriausia meditacija ir sielogydos terapija. Pabuvusi pusdienį su savo mažosiomis pusseserėmis, pasijutau kaip naujai gimusi. Kas gali būti geriau už mažos būtybės susirangymą ant kelių, už prašymą padėti, už tokias gražias ir pasitikėjimo pilnas akis? Ir po tokio pusdienio pasijunti taip, lyg visas tas vaikiškas krykštavimas būtų įsigėręs į tave. Tiesiog nebegali nesišypsoti. :) Aš labai myliu mažus vaikus ir džiaugiuosi, jog ta meilė abipusė.

Netikėkite žmonėmis, kurie sako, kad yra labai laimingi ir visaip tą laimę rodosi -jie blefuoja, geriau patys kiekvieną dieną stenkitės tokiais būti.

Iki laimės trūksta tik keturių milimetrų, tik…

PAVASARIO NAKTIS

Skambi lakštingala triukšmingai gieda.
Alyvom kvepia senstanti naktis.
O žalias mėnuo per medžius atrieda
Ir ima šviesti tiesiai į akis.

Atsiminimai skrenda mėnesienoj
Kaip angelai, ir aš nebegaliu
Užmigt nuo liepos silueto sienoj
Ir nuo žalių mėnulio spindulių.

O laikrodis kartoja seną melą,
Kad laimė šypsosi, kad ji gera,
Ir bėga jo tiksėjimas per stalą
Į džiaugsmą didelį, kurio nėra.

Šiandien ryte pagalvojau:”nuo kada gegužės mėnesis tapo man toks bjaurus?” Bet iš tikrųjų nieko čia baisaus, tiesiog: paskutinis pavasario mėnuo, sesijos, gimtadienis ir šiaip. O jūs pastebėjot, kokia graži gamta gegužės mėnesį? Kokie žiedai… Kad net norisi deklamuoti tą seniai, dar mokyklos laikais išmoktą eilėraštį:

Šiandien taip elegantiškai sninga,

Sninga žemėn medžių žiedais.

Panašiai mano meilė dingo

Su visais, visais pažadais.

O man kažkaip velnioniškai norisi viską keisti: rašyti trumpais sakiniais, dėlioti taškus ir niekada nedėti daugtaškių, nusidažyti plaukus raudonai, rūkyti prie atdaro lango, nuleidus kojas žemyn (kaip filmuose būna), padegti JO automobilį (šiaip, tiesiog profilaktiškai), avėti tik botais ir šokinėti per balas.

Bet labiausiai už viską noriu susikrauti didelį lagaminą ir tiesiog iškeliauti, pavėjui sušukdama: viso gero, mano mielas mieste, būsiu įrašyta tavo atminty…

Gerai, dar kartais noriu, kad mane prisimintum. Bet tai nėra jau taip svarbu, ar būtina. Tiesiog, noriu, kad žinotum… tau jau seniai metas nusipirkti naujas kelnes;) Taškas

Kartais sėdėdama jaučiu, kaip atsėlina permainų vėjas, tada žinau, visa savo siela juntu, kažkas ir vėl pasikeis. (Į Gerą)

“Kad gautum tai, ko niekada neturėjai, gali tekti išbandyti to, ko niekada nedarei. ” Jau senokai nepildžiau blogo ir net keista, bet slaukiau keletos laiškų su klausimais, kur esu pradingusi. O aš esu ten pat, kur ir esu, veikiu tą patį, ką ir veikiu. Nesakau, jog esu ten, kur norėčiau būti ir veikiu tai, ką norėčiau veikti, nes tai būtų netiesa. Bet juk pasirinkimus gyvenime dažniausiai darome mes patys, tiesa? Pastaruoju metu nesijaučiu itin laiminga, bet ta laimė tokia trapi ir nepastovi būsena, jog būtų sunku ją sugauti, prijaukinti ir pasilikti.

Visai neseniai teko atsisveikinti su vienu žmogumi, jau spėjusiu užimti svarbią vietą mano gyvenime. Kai sutinku kažką, negalvoju, kiek laiko mūsų kelionė kartu tęsis, kada viskas pasibaigs, aš tik mėgaujuosi tomis akimirkomis, kai galiu liesti, matyti, girdėti, jausti. Bet paskui iš kažkur atsėlina tas suvokimas, kad viskas labai velniškai laikina. Kartais bandau kovoti, šį kartą pasidaviau be kovos, nes išmokau paleisti.

Tačiau tokia jau esu, nemėgstu ir nemoku atsisveikinti. Vis dar sunkiai apsiprantu Lietuvoje po erasmus, iš pradžių viskas buvo lengviau: šeima, seniai nematyti draugai, pažįstamų veidai, pasiilgtos vietos. Bet vėliau pasijutau čia ganėtinai svetima, viskas įgavo įprastą ritmą, užėjo nenumaldomas noras bėgti. Mano pavasaris toks netobulas, praleistas prie tekstų vertimų iš anglų į lietuvių kalbą, o aš anglų kalbos net nemėgstu, kad ir kaip bandyčiau save motyvuoti, susigalvočiau naujų pramogų, negaliu atsikratyti minties, jog dabar turėčiau būti kažkur kitur ir veikti kažką kitą. Ko jau ko, bet vertėjos iš manęs tikrai nebus, o dar verslo bei teisinių tekstų…

O man norisi PAVASARIO, didelės pievos, šilto lietaus, saulės spindulių, skanaus kokteilio, naujos rankinės (pavasario kolekcijos), aukštakulnių basučių (vakarui), patogių batelių (dienai), noriu vėl rašyti (bet ką, kad ir paprastą eilėraštį), noriu vėl skaityti knygas, ne todėl, kad reikia, nes mokslai, o todėl, kad to noriu pati. Noriu šokti, ne taip, kaip man sako, o taip, kaip noriu pati, taip, kaip jaučiu. Noriu išbėgti į lietų ir stovėti stovėti, kol nieko nieko nejausiu. Noriu… bent trupučio meilės, pavasarinių drugelių ir to jausmo… Ir kaip būtų gera, jei paskambintų seniai matytas draugas ir pakviestų šiaip patylėjimui kartu. O gal… Noriu šaltos kavos iš Coffee Inn’o ir kad tos sesijos stresijos pagaliau pasibaigtų. Tada noriu surasti save (jau kaip ir laikas…). Bet labiausiai noriu atostogų, kur nors toli toli, kur šilta, daug palmių ir besišypsančių veidų.

Nes mūsų svajonės, visai kaip tie muilo burbulai - kyla į viršų arba krenta žemyn, bet visada sprogsta, o mes vis tiek pučiame iš naujo, vėl ir vėl, stebėdami kaip skrenda mūsų svajonės, oi, atsiprašau, muilo burbulai, nes mes vis dar tikime, kartais net patys nežinodami kuo.

Ar jau jaučiat pavasarį?  Aš jaučiu, kad jis ateina pamažu pamažu. O ta proga metas atsinaujinti. Nes pavasaris viską pakeis (tikrai tikrai).

Šiandien pirmoji kalendorinio pavasario diena, ir man taip norisi plačiai atverti langą ir įsileisti pavasarį, tą gaivų Saragosos vėją, šilumos bangą, kuri glamonėdavo visą kūną. Draugai sakė, jog mano pasiilgtoje Saragosoje dabar dvidešimt keturi laipsniai (pavydu, tiesa?) Bet man ir Lietuvoje jau pavasaris, šypsodamasi brendu per sniegą, nešioju trumpus (pavasariškai pavasarinius sijonėlius), lankau salsos pamokas! Taip taip, nuo šiol rimtai gyvenu salsos ritmu, todėl pakeičiau ir blogo pavadinimą. O gyvenant salsos ritmu daug smagiau laukti tikrojo pavasario, šokti į paskaitas, rytais keltis iš lovos (ko labai labai nemėgstu).

http://www.youtube.com/watch?v=uDGLNslNTB0&feature=related

O dar visai neseniai buvau Knygų mugėje, prisipirkau kalnus knygų (apie knygas vėliau), išgirdau D.R. ir gavau jo autografą.

Ir Vilniuje galima gyventi, nes čia gyvena patys mylimiausi mano žmonės, nes tik čia turiu dvi seses, nes tik čia galiu mėgautis pačia skaniausia Mikės Pūkuotuko kava ir laukti pavasario.

Nes Pavasaris Viską Pakeis. Nes gyvenimas tampa gražesnis pavasarį.

http://www.youtube.com/watch?v=7B_zVmJyRAI