BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie meilę ir debesis

Kai prasideda ruduo, aš visada labai džiaugiuosi. Man patinka rinkti kaštonus, stebėti, kaip nusidažo medžių lapai, tarsi Ruduo būtų žymus dailininkas ir kasdien pasiėmęs didelį teptuką juos spalvotų. Man patinka braidžioti lapų jūroje ir fotografuoti akimirkas.

Be galo myliu pavasarį, kai medžiai pradeda žydėti. Aš gimiau pavasarį, todėl negaliu jo nemylėti. Bet ruduo… MES susitikom rudenį, ir aš įsimylėjau. Kaip galima nemylėti rudens? O pats mano mėgstamiausias užsiėmimas rudenį yra šiltai apsigaubus sėdėti lauko terasoje, gerti kavą ir mėgautis šokoladiniais saldainiais, stebint spalvotus medžių lapus. Leiskim medžiams pailsėti ir užmigti. Iki kito pavasario.

Apie meilę jau rašiau. O debesys? Jie visada plaukia. Net pačius niūriausius nuvejam šalin. Nuvejam taip, kad niekada negrįžtų. Nes mes esam debesų vaikytojai. Kai pradėjau jaukintis jogą, dar netikėjau, kiek daug mes galim. Dar prieš pusmetį aš buvau visai kitas žmogus. Daug verkiau, pykau, pavydėjau, dirbau nemėgstamą darbą, depresavau, nesportavau. Gelbėdavo tik šokiai. Ir tada įvyko stebuklas. Aš sustojau. Sustojau tam, kad įsiklausyčiau savęs. Kad vėl patikėčiau savimi. “Kartais Dievas leidžia kam nors nukirsti šaką, kurios užsispyrusiai laikomės, kad suvoktume turį sparnus”. (Bruno Ferrero) Kartais tą šaką nukirsti turi pats.

Dabar aš laiminga. Kasdien užsiimu joga ir du kartus per savaitę einu į jogos pamokas. Kasdien šypsausi, daug rašau ir jau radau savo svajonių darbą! O sekmadieniais… Sekmadieniais MES šokam pas pačią nerealiausią mokytoją pasaulyje.

Šiandien penktadienis, kai valgysi šokoladinius saldainius su kava (žinau, kad mėgsti tuo lepintis penktadieniais), pagalvok, ką gali padaryti, kad būtum laimngesnis/ė. Kad Tavo sunkūs ir didžiuliai debesys virstų cukraus vata, kurią galėtum suvalgyti arba nupūsti.

P.S. Dabar skaitau Elizabeth Gilbert knygą “Didi magija”, ji man padeda patikėti Mūzomis bei kūryba. Į viską pažvelgti kitokiomis - kūrėjo akimis.

Šypsena – tai pro tavo veido langą šviečianti šviesa, kuri sako žmonėms, jog tavo širdis yra namie“. (Bruno Ferrero)

Rodyk draugams

Kai tau 28-eri

Kai Tau 28-eri, gyveni akimirka, čia ir dabar. Valgai karamele varvančią spurgą, užsigerdama kava, nors žinai, kad rytoj tuo nesidžiaugsi.

Kai Tau 28-eri, nustoji svajoti - pradedi gyventi. O gal svajoji, bet tyliai, nes garsiai svajoti nepadoru (dar žiūrint apie ką svajoji), bet tavo svajonės turi būti didelės kaip ir Tu pati, antraip viską gali nusipirkti.

Kai Tau 28-eri, nustoji tikėti meile, nors dar prieš metus savęs klausei,- „kodėl niekas manęs neįsimyli?” Dabar supranti, kad vyrai iš dangaus nekrenta. Kas buvo, pražuvo. Kurie išėjo - negrįš, ir naktimis gremži ištatuiruotus jų vardus. Daugiau netatuiruosi, rašysi kreidelėmis, kad galėtum nuplauti vandeniu ar ašaromis. Kai Tau 28, pradedi mylėti save. Ne po dalelę, o visumą. Ne lepinti, o mylėti. Kiekvieną randą, įtrūkį ir odą, plaukus, viską. Net jei neatrodai kaip iš žurnalo viršelio. Tiesiog myli.

Kai Tau 28-eri, gali gerti vyną - godžiai ar saikingai. Romantiškai ar bohemiškai. Viena ar su draugais. Be jokių sąžinės priekaištų. Gali grįžti namo paryčiais arba visai negrįžti. Taip, pasirašyti nuotykiams! (Nes kažkaip nepadoru laužytis, kai Tau 28-eri). Nustoji gyventi rytojumi, ir jei kas nors pasiūlytų vakare lėkti į Barseloną, turbūt pasirašytum, iškart.

Kai Tau 28-eri, lagaminas visada sukrautas. Tu pasiruošus nuotykiams. Tik nuotykiai ne visada pasiruošę Tau. :) Skristum oro balionu, šoktum su parašiutu. Sėstum ant jo motociklo. Darytum viską, ko bijojai anksčiau. Tada, kai turėjai milijoną progų.

Kai Tau 28-eri, nustoji laukti. Rašai trumpais sakiniais. Atrašai dar trumpesniais. Puikiai pažįsti savo kūną, norėtum, kad pažintų ir JIS. Kažkas kitas, kurio nėra.

Kai Tau 28-eri, išmoksti prisitaikyti, bet nekankini savęs. Nepatogią pagalvę išmeti, o jo alkūnę pakeičia tavo ranka. O anksčiau valandų valandas taip galėjai pragulėti.

Kai Tau 28-eri, vis dar nori būti laiminga. Ir būni (kartais).

Kai Tau 28-eri - sėdi ir galvoji - daug tai ar mažai?

Rodyk draugams

Prisijaukinti gyvenimą

„Tau turbūt visada reikės Ispanijos”, - pastebi senas pažįstamas. Ir jo pastebėjimas taiklus, jis nugula man ant sąžinės, kad kažkur yra šalis, kurioje man taip gera, bet gyvenu čia, Lietuvoje, nes man ir čia gera. Todėl ir esu tarp dviejų, visiškai skirtingų šalių, bet tikroji Meilė gyvenime gali būti vienintelė. Todėl reikia rinktis. Pasirinkimai mus dažnai erzina arba liūdina, ir net priėmę juos, niekada nežinome, ar pasielgėme teisingai. Tiesa, niekada ir nesužinosime, nes pasirinkdami pasuksime tik vienu iš duotųjų kelių, o kiti taip ir liks nepraminti, niekada neišbandyti.

Sugrįžtu čia po dviejų metų tylos, pamiršusi slaptažodį, šypsausi skaitydama Jūsų laiškus ir komentarus, ir pasidaro taip gera. Gera net tada, kai sėdėdama galvoju, ką dar turėčiau parašyti. Gera rašyti sau, kai žinai, jog galbūt niekas taip ir neperskaitys mano minčių, ir jos liks įrėmintos į šią erdvę, bet priklausys tik man.

Aš visada norėjau tobulo gyvenimo. Tokio, kokius matydavau kino filmuose ar serialuose. (Būtų užtekę ir tokio kaip „Seksas ar miestas” arba „Gossip Girl”). Bet tobulybė gyvena tik socialiniuose tinkluose (jei mums pavyksta tinkamai parinkti nuotraukos filtrą ir nutaisyti būtent šypseną). Visa kita  tik bandymas prisijaukinti gyvenimą. Pripažinti save - tobulai netobulą,  nes niekam kitam iš tikrųjų ir nesi įdomus. Svarbiausia mūsų užduotis - susidraugauti su savimi, tą dabar ir bandau daryti: linguodama šokio ritmu, vėl dainuodama, ar svajodama, ištiesusi rankas ir sveikindama saulę (joga), ir atrasdama Vilnių iš naujo.

Niekada nemėgau rudens, bet prisipratinau ir jį, lygiai prieš šešis metus išklydusi iš įprasto kelio ir išvažiavusi į Ispaniją. Nuo tada kiekvienas ruduo - man iššūkių metas, kai įmetu save į kokią keistą situaciją ar keistą iššūkį ir bandau išplaukti. Taip mes augame, taip gyvename, palikusios baltus kaspinus pakelėje, ir jau seniai pamiršusios kažkada ragautos kreidos skonį. Mes vis dar žaidžiame klases, šokinėdamos plytelėmis, ir įveikdamos pačių susikurtas kliūtis. Mes vis dar vagiame obuolius iš kaimyno sodo, nes kažkodėl atrodo, kad kitapus tvoros jie būtinai saldesni ir didesni. Mes vis dar svajojame (ir tai yra nuostabu), kaip ir kvėpuoti rudenėjantį orą.

P.S. Grįžtu. Arba noriu sugrįžti.

Rodyk draugams

Moterimi būti gera!

Tai nebus seksistinis įrašas, nes net neabejoju, kad koks nors vyras nesunkiai parašytų daug daug priežasčių, kodėl gera būti vyru. Ir jis būtų visiškai teisus. O aš stebiu iš savo kampo. Tiesiog pasidžiaugiu kuo esu ir kas esu. Taigi mano džiugūs šio ryto atradimai:

Viskas prasidėjo nuo to, kad šįryt velniškai užsimaniau Mikės Pūkuotuko kavos (gudruoliai žinos, kur tokią rast), ankstyvas rytas, dar tik aštuonios, kambaryje kiek vėsu, iš lovos išlipti tingisi, bet kavos norisi labiau nei bet ko kito šią akimirką. Iš pradžių pagulėjau, pasvajojau, kaip koks PRINCAS sėda ant balto žirgo ir parjoja su kavos puodeliu rankoje (visiški pasvaičiojimai), vėliau nusipurčiau ir supratau, kad nieko nebus. Šokau iš lovos. Apie penkiolika minučių kelio iki artimiausio Kavos Rojaus ir aš jau ten. Drebančiomis rankomis (kad skambėtų įtikinamiau) skaičiuoju pinigus ir išeinu su kavos puodeliu rankoje. Nuo pirmo gurkšnio palengvėja. Įkvepiu rudens. Žingsniuoju lėtai, pastebiu spalvas, o galvoj skraido, ratus suka ir zvimbia mintys, kurias grįžusi tuoj pat ir surašau:

Gera būti moterimi, nes mes nebijome krėsti kvailysčių, garsiai juoktis, audringai svajoti, užsimanyti šeštadienio rytą būtent TOS ir ne kitos kavos ir tą norą įgyvendinti. Mes atpažįstame daugiau atspalvių, o tai reiškia, kad mūsų gyvenimas pilnas daugiau spalvų. Mes galime mūvėti spalvotas pėdkelnes, nusipirkti spalvingą skėtį ar ryškų paltuką, o dar batai..! Mes nebijome garsiai garsiai garsiai juoktis, klegėti, kvatotis. Daug dažniau pastebime ir stebime mažus vaikus, o maži vaikai tokie pilni įdomių minčių ir džiaugsmo, kad nejučia mus pralinksmina ir imame šypsotis. Mes mėgstame aksesuarus, žvangančias apyrankes, karolius, visokių formų auskarus. Kas rytą galime nusipiešti vis kitokį veidą! Ryškios lūpos? Arba ryškios blakstienos?

Mes galime būti ir paprastos, bet vis tiek būsime gražios. Mes galime vilkėti spalvotą, ryškią, aptemtą arba ilgą, vėjyje besiplaikstančią suknelę, bet lygiai taip pat galime mūvėti ir kelnes, juk MES tą teisę įsikovojome! Žudantys aukštakulniai arba patogūs bateliai, net sportbačiai. Mes galime auginti ilgus plaukus ir juos visaip puoselėti, o paskui tiesiog nusikirpti ir auginti iš naujo. Mes esame jautrios kitiems - mažesniems, silpnesniems… Senatvėje lesiname balandžius, o vaikystėje į namus tįsiame benamius šunis ir kates. Mes išmokome vyrus švelnumo. Mes galime būti labai stiprios, o kai kada ir silpnesnės. Mes mėgstame gėles, kai kurios gėlės taip svaiginančiai kvepia. Mes mėgstame ir pastebime smulkmenas, o smulkmenos kuria pasaulį…

Kiek daug dar liko nepaminėta! Bet mano rytinė kava baigėsi. Dabar laukiu atsako iš kokio nors vyro!

Jaukaus savaitgalio;)

Rodyk draugams

Sprunkanti meilė/puodelis melisų arbatos

Vis labiau rudenėja, traukia šiluma, garuojančio obuolių pyrago kvapas iš virtuvės, šiltesnis, spalvotas megztinis, plikas rankas pakeičia myluojančios palto rankovės, o sekmadienio popietes vis labiau norisi leisti su knyga ir melisų arbata rankose.
Kaip rašė mano mylimiausia rašytoja Giedra Radvilavičiūtė: “Ilgainiui žmogui juk vis mažiau reikia gero oro, cukraus, sekso, ypatingų pramogų ir šampūno. Norisi paprasčiausios žmogiškos šilumos”.
Tos šilumos jau kuris laikas man norisi vis labiau ir labiau. Kaip ir Meilės. Rudeninių gėlių puokštės ir sekso… Na, vadinasi, dar nesenstu. Nors biologinis laikrodis tiksi vis garsiau (ir koks briedas sugalvojo visą tą nesąmonę?) Žmonės tampa negailestingi tavo metams. Jie visada pasitinka optimistiškai, maždaug taip: “oi, vakeli, taigi tau dar viskas prieš akis”, bet vos tik pasakau savo amžių, kiek nurausta, patyli ir lepteli: “viešpatie, taigi tau jau vaikus metas gimdyt.” O kur parašyta?… Man reikia tik Meilės. Reikia tos būsenos, kai jautiesi trys metrai virš dangaus, o visa kita ateis savaime.

Gyvenime neina planuoti nei sekundės, nes pačią netikėčiausią minutę viskas ima ir nueina velniop (kartais net tikrąja to žodžio prasme)…

Rašyti apie Meilę apskritai yra sunku (ir banalu?) O dar sunkiau suvokti pačią būseną. Gal net neverta? Ar kada teko bandyti suvokti kvėpavimą, arba sustoti šokių aikštelėje ir bandyti suprasti šokį, galvoti apie kiekvieną žingsnį, kiekvieną taktą? Aš kartą bandžiau taip šokti ir turėjau sustoti, pamečiau ritmą, akys pradėjo nebesekti judesių, viskas susimaišė. Tada kilo mintis - kam galvoti apie tai, ką galima tiesiog jausti, kuo galima mėgautis?

Neseniai supratau, kad gyvenime svarbiausia tikėti Meile: atvira, pažeidžiama, beprotiška, tikra. Ne tik tikėti, bet ir ja gyventi, juk mylėti tiesiog privalo kiekvienas gyvas sutvėrimas! Ir visai nesvarbu, jei tavo meilės objektui 18-iolika (kiek mažau jau būtų nepadoru), ar 50. O visa kita tik kičas…

Fredericas Beigbederis rašė, jog ”Meilė trunka trejus metus” , kad ir kaip mėgčiau šį autorių, su šia jo nuomone nesutinku. Meilė neturi termino, neturi ir pabaigos. Ji turi lygmenis. Ir Meilė (visai kaip Paryžius) niekada nesibaigia.

Rodyk draugams

Svajonių darbas

Kaip tu įsivaizduoji tobulą darbo dieną? Arba tobulą darbą?
Aš taip:
Darbas kur nors senamiesty, jaukioje gatvelėjė, galbūt palėpėje.
Ateini į darbą ir geri rytinę kavą.
Pro darbo langą matosi kokie nors kūrybai įkvepidntys vaizdai: krentantys medžių lapai, kieme žaidžiantys vaikai, ar jaunieji menininkai tapantys pirmuosius savo paveikslus, ant rėmus aptraukiančių plonų drobių. Vasarą į palėpės langą barbena lietus…
Kalbiesi su kolegomis apie naują numerį.

Rašai savo temomis, o rašymas tau reiškia, lyg brangaus šokoladinio saldainio išvyniojimą.
Kalbini žmones, kurie tave įkvėpia, ir žinai, kad įkvėps ir kitus.
Eini pietauti ir būtinai valgai lauko kavinėje, kad pasimėgautum vasaros saule.
Paskui dar pasivaikštai. Matai turistus, skubančius žmones, laimingus įsimylėjėlių veidus ir pati nejučia imi šypsotis (kada nors ta meilė būtinai ateis…)
Žinai, kad po savaitės su kolege vyksi į Paryžių, nes jūsų žurnalą pakvietė naujų kvepalų pristatymui.
Grįžtant namo šiek tiek stabteli, kad pagaliau suvoktum. Tu nedirbi, tu gyveni!

P.S. Jei kas žino tokį darbą, egzistuojantį realiame pasaulyje, nedelsdami informuokite mane, skolinga neliksiu!

Rodyk draugams

Vis arčiau Paryžiaus

“Noriu į Paryžių” - kažkada švelniai pašnabždėjau sau. Ir iki šiol kartoju tą patį, tik tas jausmas vis stiprėja. Paryžiaus magija traukia vis labiau. Jei dabar pakuždėčiau Tau į ausį, kaip velniškai noriu į Paryžių, žinau, atsakytum, - o ko tau ten… Ir aš nepulčiau aiškinti, kaip gera ten buvo Ernestui Hemingvėjui, Enrique Vila -Matas, net taip mano mėgstamas Vudis Alenas ėmė ir sukūrė filmą apie Paryžių (Vidurnaktis Paryžiuje matytas ne vieną ir ne du kartus), ir visa ta Paryžiaus magija, rodos, niekada nesibaigia. Ir štai dabar baigiau skaityti Jaroslavo Melniko įžvalgas apie mano svajonių miestą.

Paryžiaus dienoraštis ima ir įtraukia visai ne savo žurnalistiniu, o tai reiškia - be jokių pasvaičiojimų stiliumi, bet galimybe prisiliesti prie to, kas man vis dar šventa ir neatskleista. Žinoma, gali būti ir taip, jog pagaliau pamačiusi Paryžių nusivilsiu, kaip nusiviliama idealizuojama meile arba rūšiniu ir brangiu vynu (pinigų išleista daug, o skonis toks pats kaip Vorutos), nes visa bėda, kad tu, žmogau, neišvystei skonio meilei, vynui ir galbūt Paryžiui. Visai gali būti, jog man paskaus galvą nuo daugybės kvapų ir muzikos garsų, Jaroslavas Melnikas rašo, jog Paryžius be kvapų ir muzikos visai ne Paryžius, tuo jis ir skiriasi nuo mūsų tylaus, visad susimąsčiusio, gal kiek nuliūdusio Vilniaus. O kokie kvapai pas mus.. ypatingai viešajame transporte, bandau spėti, jog Paryžiuje tokius vargiai beužuosi…

Gali būti, jog mano bateliai nerangiai kaukšės paryžietišku esfaltu, o didžiulę skrybėlę, įsigytą iš gatvės preikeivio, tuoj pat nupūs vėjas ir… tuščia jos. Visai galimas daiktas, jog nusiausiu tuos, jau pabosti spėjusius, batelius ir eisiu basa, ir galiu galvą guldyti, jog į mane niekas nežiūrės, net neatsisuks, nes, suprask, Paryžiuje vyrauja tolerancija ir visiems giliai nusispjauti apsiavusi tu kuo nors ar ne. O Vilniuje vis dar sulaukiu smalsių žvilgsnių - supraskite, neturiu pinigų naujiems Chanel bateliams ir seniems neturiu..

Bet žinote, kas mane labiausia apsvaigina, kai galvoju apie Paryžių? Toks vietinių rašytojų kavinukės, kuriose vyrauja tyla ir skraido Mūzos, ir galbūt net man pavyktų tokią vieną prisijaukinti. Jaukiai įsitaisyčiau prie balto stalelio lauke, gerčiau brangią, ir kiek šlykštoką paryžietišką kavą, o ją atnešdamas padavėjas man gal kokius penkis kartus pasakytų  - S’il vous plait madam. O aš atsakyčiau - Merci. Ir, štai, kokia paryžietiška dvasia nuvilnija mano lūpomis, o gal net visu kūnu. Juk kartais taip beprotiškai būna gera gyventi be jokios priežasties. Užsisakyčiau ir kruasaną, nors paprastai nepusryčiauju, būdama Paryžiuje negali praleisti tokio malonumo, kai nuo kvapų renkasi seilės, o traškus prancūziškas raguolis čiaža tau tarp dantų. Ir aš rašyčiau. Rašyčiau apie tylą, žmones, paryžietiškus traukinius ir skambančius metro. Rašyčiau apie Paryžiaus iliuziją, kuri kažkada mane apleido… O vakare ilgai vaikščiočiau niekada nemiegančio miesto gatvėmis ir gerčiau vyną. Ir iš slapto vokelio išimčiau visas savo gyvenimo santaupas, kad tik gaučiau mažą kambarėlį su vaizdu į Eifelio bokštą…

Štai toks mano Paryžius. Tikiu, kad gal kokį šimtą kartų gražesnis už tikrąjį. Bet nesvarbu… Jaroslavas Melnikas sako, jog Paryžius galėtų būti panašus į Vilnių, trūksta visai nedaug, bet pačių svarbiausių dalykų. O aš sakau, kad gal ir gerai, kad jų trūksta. Jei Paryžius būtų panašus į Vilnių, ten niekada taip nesiveržtų mano siela…

Rodyk draugams

Būna žmonių, kurių neįmanoma pamiršti

Nuotrauka iš filmo My sassy girl

Nuotrauka iš filmo My Sassy Girl

Būna žmonių, kuriuos sutikus pradedi tikėti magija. Jie ateina į gyvenimą būtent tada, kai nustoji tikėti net ir mažais stebuklais, vis rečiau pakeli akis į dangų ir pamiršti, kaip gera vaikščioti savo miegančio, mylimo, netobulo Vilniaus gatvelėmis. Jie padeda iš naujo atrasti žvaigždes, paima už rankos, jų buvimas šalia verčia šypsotis, pamatyti naujas spalvas, pajusti kvapus. Niekada nepavargsti žiūrėti į jų akis, nes tos mažos ugnelės… Kiekvienas atsisveikinimas tampa lyg paskutiniu, su maža baime, kad kada nors taip ir bus. O tiek daug dar liko nepasakyta…

Once in your life, if you are very lucky, you will meet the person who divides it to the time before you met her and the time after.” [My Sassy Girl]

Rodyk draugams

Vyrą rinkis pagal vyną

Mes taip dažnai skundžiamės, kad neturime kuo apsirengti, neturime ko valgyti (nes po darbo tingime nueiti į parduotuvę), bet taip dažnai pamirštame, kad neturime ką mylėti… Net Motina Teresė yra pasakiusi, jog „Pasaulyje yra daugiau žmonių, badaujančių dėl meilės negu dėl duonos trūkumo.

Aš valgau duoną ir užsigeriu vynu. Mėgstu pusiau saldų, tokį, kuris lengvai pakutena gomurį ir priverčia širdį apsalti, o tada jau visai nesvarbu, kokiais kiekiais jį geriu, nes vis dažniau noriu nuo to jausmo apsvaigti. Tada pasaulis tampa spalvotas, niūri diena – saulėta, o nuvytusias gėles kasdieną keičiu naujomis. Kartais vyno skonis būna toks, kad negali pamiršti, tie kvapai ir pojūčiai lydi visą gyvenimą. O tu, kaip beprotė atkemši vis naujus butelius, ieškai naujų kvapų, naujo skonio, blaškaisi, kol galų gale prisitaikai, nes supranti, kad taip, kaip anksčiau jau niekada nebebus. Bus tik blogiau, nes vis labiau apsvaigsi nuo gausybės vyno rūšių, bet kaskart vis labiau ilgėsiesi buvusio skonio.

Kaip išsirinkti tinkamą vyną? Jo nereikia rinktis. Jis pats tave susiranda, išsirenka ir užburia. Jį gali pastebėti pačiose netikėčiausiose vietose, o tada jau geri, nors kartais žinai, kad rytoj juo jau mėgausis kita. Ir tau visai nesvarbi jo kilmės šalis, etiketė, net jaunas jis, ar ilgai brandintas. Tobulas vynas yra tobulas. Jis neleidžia tau galvoti apie rytojų, nes vos jį pamačius apsvaigsti. Jis atsiranda būtent tada, kai tau reikia ir palieka tave tada, kai to nesitiki. Ir apsvaigusi nuo jausmų tu lieki tik su buteliu rankoje. Pasidaro taip tuščia ir netikra…

O gal kada nors bus geriau? Juk turi būti. Gal pagaliau surasi tik tau vienai skirtą vyno butelį. Nepaprastą rūšį. Ir norėsi mėgautis juo visą savo likusį gyvenimą. Tik juo. Palikdama viską, kas buvo praeity. Gal pagaliau suprasi, kad kiekviena degustacija tebuvo pamoka, kaip atskirti prastą, actuotą vyną, nuo tikro, karališko skonio. Tačiau dažnai keikiu save dėl pragertų butelių, bet dar labiau savęs neapkenčiu už taip ir neatkimštus –neišnaudotas galimybes.

Vakarais aš geriu vyną ir užkandu knygomis. Ir skanu, ir maistinga, ir siela niekada nebūna alkana… Tik vis negaliu atsikratyti tuštumos jausmo – kairėje pusėje, priekyje, ties kairiuoju šonkauliu. Ir kodėl taip džiaugiuosi, kai gaunu galimybę atkmišti senąjį butelį ir pasidžiaugti tuo pasiilgtu, bet dar nepamirštu skoniu? Nors ir žinau, kad galbūt tik vienai nakčiai, gal tik sapnuose. Skandinu save jame, kad vėl atrasčiau save.

Rodyk draugams

Kelionės…

Sakoma, kad: 

keliavimas yra brutalus dalykas. Jis priverčia tave pasikliauti nepažįstamaisiais ir užmiršti visus namų ir draugų teikiamus malonumus. Tu visada esi išbalansuotas. Niekas tau nepriklauso, išskyrus tokius esminius dalykus kaip – oras, miegas, sapnai, jūra ir dangus – visus tuos dalykus, kurie paklūsta amžinybei arba žmonių įsivaizdavimu paklūsta amžinybei.

[Cesare Pavese]

Būtent dėl šio jausmo man norisi nepailstamai keliauti, nes žinau, jog kiekviena kelionė - atitrūkimas nuo buities, sielos išlaisvinimas ir panirimas į tikrą palaimą. Ir tam visai nereikia išskirtinės vietos lėktuve (puikiai tinka Ryanair’ais arba Wizzair’as), nereikia nei prabangaus penkių žvaigždučių viešbučio (galima pasikliauti couchsurfing’u - nemokama nakvyne pas svetimus žmones jų bute) - prabanga ir komfortas kelionę netgi sugadina. (Bet ne apie tai aš šį kartą).

Niekada nereikia bijoti keliauti, keistis, ieškoti naujų vietų, potyrių, nes niekas kitas, kaip kelionės padeda mums taip gerai atrasti save iš naujo. Niekaip nesuprantu tų jaunų žmonių, kurie turėdami tiek galimybių pasirenka kelionę į nebūtį - savižudybę. Kai turim tiek daug galimybių pakeisti aplinką, galbūt net padėti kitiems -kalbu apie savanoriškus (nemokamus) projektus užsienyje, apie naujas galimybes ir geresnį rytojų.

Ir žinot, ką aš darau, kai man būna liūdna? Aš keliauju! Ieškau naujų būdų, naujų miestų ir veidų. Vėl miegu oro uoste, vėl ieškau vienišo žvilgsnio. O gal?.. (Apie oro uostus romantiškai skaitykite čia: http://marisol.blogas.lt/apie-oro-uostus-romantiskai-162.html )

Per pastaruosius penkis mėnesius buvo visko: nuo planavimo, kaip pakelti sparnus ir bandymo užkariauti vieną iš Kanarų salų, iki džiaugsmo ir liūdesio ašarų (laimė, pastarųjų buvo kur kas mažiau).

Buvo bandymų prisijaukinti rytinį vėją, karštą popietės saulę, naujus namus. Išmokti nešti padėklą ant vienos rankos, pilną bokalų, kovoti su alaus puta, bandant tobulai įpilti alų. Ir visa tai dariau ne viena. Šalia manęs buvo daug nuostabių žmonių, kurie mokė, palaikė, įkvėpė, padėjo, patarė. Visi jie buvo skirtingi, ne tik charakteriu, bet ir tautybėmis, ir visi man tapo broliais ir seserimis, kurių niekada nepamiršiu.

Šiemet aš pirmą kartą švenčiau Kalėdas ne namie. Įdomus ir kartu baugus potyris, juk Kalėdos šeimos šventė ir būtent tada labai norėjosi apkabinti savo artimiausius žmones, tačiau vietoj to, teko įsisukti į šventinį šurmulį ir kartu su salos svečiais degintis paplūdimy (koks dar sniegas, kokios Kalėdinės nuotaikos Lanzarotėj?) Taigi pirmą kartą patyriau ką jaučia tie, kurie paprasčiausiai neturi sniego per Kalėdas.

Buvo ir Naujieji metai. Be kasmetinių pažadų ir depresinės nuotaikos, be šampano burbuliukų, bet ispaniškai - su daugybe vyno ir vynuogių. Ir net savanoriško darbo iki antros valandos nakties (tik todėl, kad vienam ypatingam bendradarbiui reikėjo pagalbos). O man taip patiko suktis tarp staliukų ispaniškų ritmu.

Buvo ir dainuojančių klientų, šokoladų, dovanų, mano pačios pasistaipymų ant scenos, nerangių laisvadienių ir tylių atsisveikinimų. Buvo tokių dienų, kai laimė nebetilpo manyje, todėl eidavau ir visiems dalindavau šypseną.

Dar buvo daug bučinių, šiek tiek romantiškų vakarų ir vyno. Nes Ispanija be vyno ne Ispanija. Oi, kaip aš ilgai mokiausi tobulai atkimšti vyno butelį prieš klientus, bet kiekvieną kartą vis tiek lydėjo baimė, kad kas nors nepavyks, o visos mano baimės galiausiai virsta juoku, kuriuo užsikrečia visi aplinkui.

Buvo daug gerų žmonių ir liūdnų istorijų. Aplink tvyrojo ir tikra Meilė. Ne mano, žinoma, o tų senyvų porų, kurios vis dar susikabinusios rankomis, kartu eina pasitikti gyvenimo džiaugsmų ir negandų. Net kai vienas iš jų jau negali paeiti arba turi tam tikrų negalios ženklų, ta Meilė neišblėsta, net sakyčiau sustiprėja.

Ir tada laive senukas atnešė savo gyvenimo moteriai puodelį kavos ir stipriai ją apkabinęs pabučiavo. Ir tada senukas dainavo savo moteriai karaoke dainą. Ir tada senukas kiekvieną dieną veždavo savo žmoną prie jūros, o tada ilgai ilgai pakrante, rodos, niekada nepavargdavo… Ir tada senutė girdė savo vyrą ir padėjo jam pavalgyti, nes šis nebevaldė rankų. Ir tada senutė padėdavo savo vyrui atsisėsti, nes šis sėdėjo specialiame vežimėlyje, prastai vaikščiojo… Ir tada senukas pavogė dvi taures šampanui, kad nustebintų savo žmoną ir jie prie jūros išgertų šampano - 60 metų kaip pažįstami proga.

Tikra meilė su laiku tik stiprėja. Ji niekada nemiršta. Štai, kas turbūt ir yra gyvenimo stebuklas. Tiesiog kartu pasenti.

Buvo žmonių, kurie man leido vėl patikėti savimi, išmokė tikėti ir šypsotis. Buvo tų, kurie kiekvieną dieną nepavargdavo kartoti, kokia aš graži (jų turbūt labiausiai pasiilgau). Buvo Atlanto vandenynas, tik penkios minutės nuo namų ir palmės… Ir saulė, kuri neleido nuotaikai subjurti.

Bet svarbiausia, šalia visada buvo žmogus, be kurio visa ši kelionė nebūtų buvus tokia stebuklinga - mano sesė.

Oi, kiek visko buvo daug, kad neįmanoma net savyje sutalpinti! Bet po visų kelionių grįžti namo - su pilnu lagaminu įdėjų, įkvėpimo ir vėl naujų svajonių, kai kažką savyje pakeiti: pradedi lankyti jogą, sveikiau maitintis, labiau įsiklausai į savo kūną, norus…

Kai paprasčiausiai atrandi vietą, kurioj tau taip pasiutusiai gera gyventi. (Ir aš dar būtinai ten grįšiu. Tikrai. Tikrai)

Juk: Svetimų kraštų nebūna. Tik keliautojas kartais būna svetimas.

[Robert Louis Stevenson]

P.S. O ką dar galima nuveikti tokį, taip ir neišaušusį pavasarį Vilniuje? Gal vėl išsitraukti savo jau apdulkėti spėjusius salsos batelius?:)

Rodyk draugams