BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Moterimi būti gera!

Tai nebus seksistinis įrašas, nes net neabejoju, kad koks nors vyras nesunkiai parašytų daug daug priežasčių, kodėl gera būti vyru. Ir jis būtų visiškai teisus. O aš stebiu iš savo kampo. Tiesiog pasidžiaugiu kuo esu ir kas esu. Taigi mano džiugūs šio ryto atradimai:

Viskas prasidėjo nuo to, kad šįryt velniškai užsimaniau Mikės Pūkuotuko kavos (gudruoliai žinos, kur tokią rast), ankstyvas rytas, dar tik aštuonios, kambaryje kiek vėsu, iš lovos išlipti tingisi, bet kavos norisi labiau nei bet ko kito šią akimirką. Iš pradžių pagulėjau, pasvajojau, kaip koks PRINCAS sėda ant balto žirgo ir parjoja su kavos puodeliu rankoje (visiški pasvaičiojimai), vėliau nusipurčiau ir supratau, kad nieko nebus. Šokau iš lovos. Apie penkiolika minučių kelio iki artimiausio Kavos Rojaus ir aš jau ten. Drebančiomis rankomis (kad skambėtų įtikinamiau) skaičiuoju pinigus ir išeinu su kavos puodeliu rankoje. Nuo pirmo gurkšnio palengvėja. Įkvepiu rudens. Žingsniuoju lėtai, pastebiu spalvas, o galvoj skraido, ratus suka ir zvimbia mintys, kurias grįžusi tuoj pat ir surašau:

Gera būti moterimi, nes mes nebijome krėsti kvailysčių, garsiai juoktis, audringai svajoti, užsimanyti šeštadienio rytą būtent TOS ir ne kitos kavos ir tą norą įgyvendinti. Mes atpažįstame daugiau atspalvių, o tai reiškia, kad mūsų gyvenimas pilnas daugiau spalvų. Mes galime mūvėti spalvotas pėdkelnes, nusipirkti spalvingą skėtį ar ryškų paltuką, o dar batai..! Mes nebijome garsiai garsiai garsiai juoktis, klegėti, kvatotis. Daug dažniau pastebime ir stebime mažus vaikus, o maži vaikai tokie pilni įdomių minčių ir džiaugsmo, kad nejučia mus pralinksmina ir imame šypsotis. Mes mėgstame aksesuarus, žvangančias apyrankes, karolius, visokių formų auskarus. Kas rytą galime nusipiešti vis kitokį veidą! Ryškios lūpos? Arba ryškios blakstienos?

Mes galime būti ir paprastos, bet vis tiek būsime gražios. Mes galime vilkėti spalvotą, ryškią, aptemtą arba ilgą, vėjyje besiplaikstančią suknelę, bet lygiai taip pat galime mūvėti ir kelnes, juk MES tą teisę įsikovojome! Žudantys aukštakulniai arba patogūs bateliai, net sportbačiai. Mes galime auginti ilgus plaukus ir juos visaip puoselėti, o paskui tiesiog nusikirpti ir auginti iš naujo. Mes esame jautrios kitiems - mažesniems, silpnesniems… Senatvėje lesiname balandžius, o vaikystėje į namus tįsiame benamius šunis ir kates. Mes išmokome vyrus švelnumo. Mes galime būti labai stiprios, o kai kada ir silpnesnės. Mes mėgstame gėles, kai kurios gėlės taip svaiginančiai kvepia. Mes mėgstame ir pastebime smulkmenas, o smulkmenos kuria pasaulį…

Kiek daug dar liko nepaminėta! Bet mano rytinė kava baigėsi. Dabar laukiu atsako iš kokio nors vyro!

Jaukaus savaitgalio;)

Rodyk draugams

Sprunkanti meilė/puodelis melisų arbatos

Vis labiau rudenėja, traukia šiluma, garuojančio obuolių pyrago kvapas iš virtuvės, šiltesnis, spalvotas megztinis, plikas rankas pakeičia myluojančios palto rankovės, o sekmadienio popietes vis labiau norisi leisti su knyga ir melisų arbata rankose.
Kaip rašė mano mylimiausia rašytoja Giedra Radvilavičiūtė: “Ilgainiui žmogui juk vis mažiau reikia gero oro, cukraus, sekso, ypatingų pramogų ir šampūno. Norisi paprasčiausios žmogiškos šilumos”.
Tos šilumos jau kuris laikas man norisi vis labiau ir labiau. Kaip ir Meilės. Rudeninių gėlių puokštės ir sekso… Na, vadinasi, dar nesenstu. Nors biologinis laikrodis tiksi vis garsiau (ir koks briedas sugalvojo visą tą nesąmonę?) Žmonės tampa negailestingi tavo metams. Jie visada pasitinka optimistiškai, maždaug taip: “oi, vakeli, taigi tau dar viskas prieš akis”, bet vos tik pasakau savo amžių, kiek nurausta, patyli ir lepteli: “viešpatie, taigi tau jau vaikus metas gimdyt.” O kur parašyta?… Man reikia tik Meilės. Reikia tos būsenos, kai jautiesi trys metrai virš dangaus, o visa kita ateis savaime.

Gyvenime neina planuoti nei sekundės, nes pačią netikėčiausią minutę viskas ima ir nueina velniop (kartais net tikrąja to žodžio prasme)…

Rašyti apie Meilę apskritai yra sunku (ir banalu?) O dar sunkiau suvokti pačią būseną. Gal net neverta? Ar kada teko bandyti suvokti kvėpavimą, arba sustoti šokių aikštelėje ir bandyti suprasti šokį, galvoti apie kiekvieną žingsnį, kiekvieną taktą? Aš kartą bandžiau taip šokti ir turėjau sustoti, pamečiau ritmą, akys pradėjo nebesekti judesių, viskas susimaišė. Tada kilo mintis - kam galvoti apie tai, ką galima tiesiog jausti, kuo galima mėgautis?

Neseniai supratau, kad gyvenime svarbiausia tikėti Meile: atvira, pažeidžiama, beprotiška, tikra. Ne tik tikėti, bet ir ja gyventi, juk mylėti tiesiog privalo kiekvienas gyvas sutvėrimas! Ir visai nesvarbu, jei tavo meilės objektui 18-iolika (kiek mažau jau būtų nepadoru), ar 50. O visa kita tik kičas…

Fredericas Beigbederis rašė, jog ”Meilė trunka trejus metus” , kad ir kaip mėgčiau šį autorių, su šia jo nuomone nesutinku. Meilė neturi termino, neturi ir pabaigos. Ji turi lygmenis. Ir Meilė (visai kaip Paryžius) niekada nesibaigia.

Rodyk draugams

Svajonių darbas

Kaip tu įsivaizduoji tobulą darbo dieną? Arba tobulą darbą?
Aš taip:
Darbas kur nors senamiesty, jaukioje gatvelėjė, galbūt palėpėje.
Ateini į darbą ir geri rytinę kavą.
Pro darbo langą matosi kokie nors kūrybai įkvepidntys vaizdai: krentantys medžių lapai, kieme žaidžiantys vaikai, ar jaunieji menininkai tapantys pirmuosius savo paveikslus, ant rėmus aptraukiančių plonų drobių. Vasarą į palėpės langą barbena lietus…
Kalbiesi su kolegomis apie naują numerį.

Rašai savo temomis, o rašymas tau reiškia, lyg brangaus šokoladinio saldainio išvyniojimą.
Kalbini žmones, kurie tave įkvėpia, ir žinai, kad įkvėps ir kitus.
Eini pietauti ir būtinai valgai lauko kavinėje, kad pasimėgautum vasaros saule.
Paskui dar pasivaikštai. Matai turistus, skubančius žmones, laimingus įsimylėjėlių veidus ir pati nejučia imi šypsotis (kada nors ta meilė būtinai ateis…)
Žinai, kad po savaitės su kolege vyksi į Paryžių, nes jūsų žurnalą pakvietė naujų kvepalų pristatymui.
Grįžtant namo šiek tiek stabteli, kad pagaliau suvoktum. Tu nedirbi, tu gyveni!

P.S. Jei kas žino tokį darbą, egzistuojantį realiame pasaulyje, nedelsdami informuokite mane, skolinga neliksiu!

Rodyk draugams

Vis arčiau Paryžiaus

“Noriu į Paryžių” - kažkada švelniai pašnabždėjau sau. Ir iki šiol kartoju tą patį, tik tas jausmas vis stiprėja. Paryžiaus magija traukia vis labiau. Jei dabar pakuždėčiau Tau į ausį, kaip velniškai noriu į Paryžių, žinau, atsakytum, - o ko tau ten… Ir aš nepulčiau aiškinti, kaip gera ten buvo Ernestui Hemingvėjui, Enrique Vila -Matas, net taip mano mėgstamas Vudis Alenas ėmė ir sukūrė filmą apie Paryžių (Vidurnaktis Paryžiuje matytas ne vieną ir ne du kartus), ir visa ta Paryžiaus magija, rodos, niekada nesibaigia. Ir štai dabar baigiau skaityti Jaroslavo Melniko įžvalgas apie mano svajonių miestą.

Paryžiaus dienoraštis ima ir įtraukia visai ne savo žurnalistiniu, o tai reiškia - be jokių pasvaičiojimų stiliumi, bet galimybe prisiliesti prie to, kas man vis dar šventa ir neatskleista. Žinoma, gali būti ir taip, jog pagaliau pamačiusi Paryžių nusivilsiu, kaip nusiviliama idealizuojama meile arba rūšiniu ir brangiu vynu (pinigų išleista daug, o skonis toks pats kaip Vorutos), nes visa bėda, kad tu, žmogau, neišvystei skonio meilei, vynui ir galbūt Paryžiui. Visai gali būti, jog man paskaus galvą nuo daugybės kvapų ir muzikos garsų, Jaroslavas Melnikas rašo, jog Paryžius be kvapų ir muzikos visai ne Paryžius, tuo jis ir skiriasi nuo mūsų tylaus, visad susimąsčiusio, gal kiek nuliūdusio Vilniaus. O kokie kvapai pas mus.. ypatingai viešajame transporte, bandau spėti, jog Paryžiuje tokius vargiai beužuosi…

Gali būti, jog mano bateliai nerangiai kaukšės paryžietišku esfaltu, o didžiulę skrybėlę, įsigytą iš gatvės preikeivio, tuoj pat nupūs vėjas ir… tuščia jos. Visai galimas daiktas, jog nusiausiu tuos, jau pabosti spėjusius, batelius ir eisiu basa, ir galiu galvą guldyti, jog į mane niekas nežiūrės, net neatsisuks, nes, suprask, Paryžiuje vyrauja tolerancija ir visiems giliai nusispjauti apsiavusi tu kuo nors ar ne. O Vilniuje vis dar sulaukiu smalsių žvilgsnių - supraskite, neturiu pinigų naujiems Chanel bateliams ir seniems neturiu..

Bet žinote, kas mane labiausia apsvaigina, kai galvoju apie Paryžių? Toks vietinių rašytojų kavinukės, kuriose vyrauja tyla ir skraido Mūzos, ir galbūt net man pavyktų tokią vieną prisijaukinti. Jaukiai įsitaisyčiau prie balto stalelio lauke, gerčiau brangią, ir kiek šlykštoką paryžietišką kavą, o ją atnešdamas padavėjas man gal kokius penkis kartus pasakytų  - S’il vous plait madam. O aš atsakyčiau - Merci. Ir, štai, kokia paryžietiška dvasia nuvilnija mano lūpomis, o gal net visu kūnu. Juk kartais taip beprotiškai būna gera gyventi be jokios priežasties. Užsisakyčiau ir kruasaną, nors paprastai nepusryčiauju, būdama Paryžiuje negali praleisti tokio malonumo, kai nuo kvapų renkasi seilės, o traškus prancūziškas raguolis čiaža tau tarp dantų. Ir aš rašyčiau. Rašyčiau apie tylą, žmones, paryžietiškus traukinius ir skambančius metro. Rašyčiau apie Paryžiaus iliuziją, kuri kažkada mane apleido… O vakare ilgai vaikščiočiau niekada nemiegančio miesto gatvėmis ir gerčiau vyną. Ir iš slapto vokelio išimčiau visas savo gyvenimo santaupas, kad tik gaučiau mažą kambarėlį su vaizdu į Eifelio bokštą…

Štai toks mano Paryžius. Tikiu, kad gal kokį šimtą kartų gražesnis už tikrąjį. Bet nesvarbu… Jaroslavas Melnikas sako, jog Paryžius galėtų būti panašus į Vilnių, trūksta visai nedaug, bet pačių svarbiausių dalykų. O aš sakau, kad gal ir gerai, kad jų trūksta. Jei Paryžius būtų panašus į Vilnių, ten niekada taip nesiveržtų mano siela…

Rodyk draugams

Būna žmonių, kurių neįmanoma pamiršti

Nuotrauka iš filmo My sassy girl

Nuotrauka iš filmo My Sassy Girl

Būna žmonių, kuriuos sutikus pradedi tikėti magija. Jie ateina į gyvenimą būtent tada, kai nustoji tikėti net ir mažais stebuklais, vis rečiau pakeli akis į dangų ir pamiršti, kaip gera vaikščioti savo miegančio, mylimo, netobulo Vilniaus gatvelėmis. Jie padeda iš naujo atrasti žvaigždes, paima už rankos, jų buvimas šalia verčia šypsotis, pamatyti naujas spalvas, pajusti kvapus. Niekada nepavargsti žiūrėti į jų akis, nes tos mažos ugnelės… Kiekvienas atsisveikinimas tampa lyg paskutiniu, su maža baime, kad kada nors taip ir bus. O tiek daug dar liko nepasakyta…

Once in your life, if you are very lucky, you will meet the person who divides it to the time before you met her and the time after.” [My Sassy Girl]

Rodyk draugams

Vyrą rinkis pagal vyną

Mes taip dažnai skundžiamės, kad neturime kuo apsirengti, neturime ko valgyti (nes po darbo tingime nueiti į parduotuvę), bet taip dažnai pamirštame, kad neturime ką mylėti… Net Motina Teresė yra pasakiusi, jog „Pasaulyje yra daugiau žmonių, badaujančių dėl meilės negu dėl duonos trūkumo.

Aš valgau duoną ir užsigeriu vynu. Mėgstu pusiau saldų, tokį, kuris lengvai pakutena gomurį ir priverčia širdį apsalti, o tada jau visai nesvarbu, kokiais kiekiais jį geriu, nes vis dažniau noriu nuo to jausmo apsvaigti. Tada pasaulis tampa spalvotas, niūri diena – saulėta, o nuvytusias gėles kasdieną keičiu naujomis. Kartais vyno skonis būna toks, kad negali pamiršti, tie kvapai ir pojūčiai lydi visą gyvenimą. O tu, kaip beprotė atkemši vis naujus butelius, ieškai naujų kvapų, naujo skonio, blaškaisi, kol galų gale prisitaikai, nes supranti, kad taip, kaip anksčiau jau niekada nebebus. Bus tik blogiau, nes vis labiau apsvaigsi nuo gausybės vyno rūšių, bet kaskart vis labiau ilgėsiesi buvusio skonio.

Kaip išsirinkti tinkamą vyną? Jo nereikia rinktis. Jis pats tave susiranda, išsirenka ir užburia. Jį gali pastebėti pačiose netikėčiausiose vietose, o tada jau geri, nors kartais žinai, kad rytoj juo jau mėgausis kita. Ir tau visai nesvarbi jo kilmės šalis, etiketė, net jaunas jis, ar ilgai brandintas. Tobulas vynas yra tobulas. Jis neleidžia tau galvoti apie rytojų, nes vos jį pamačius apsvaigsti. Jis atsiranda būtent tada, kai tau reikia ir palieka tave tada, kai to nesitiki. Ir apsvaigusi nuo jausmų tu lieki tik su buteliu rankoje. Pasidaro taip tuščia ir netikra…

O gal kada nors bus geriau? Juk turi būti. Gal pagaliau surasi tik tau vienai skirtą vyno butelį. Nepaprastą rūšį. Ir norėsi mėgautis juo visą savo likusį gyvenimą. Tik juo. Palikdama viską, kas buvo praeity. Gal pagaliau suprasi, kad kiekviena degustacija tebuvo pamoka, kaip atskirti prastą, actuotą vyną, nuo tikro, karališko skonio. Tačiau dažnai keikiu save dėl pragertų butelių, bet dar labiau savęs neapkenčiu už taip ir neatkimštus –neišnaudotas galimybes.

Vakarais aš geriu vyną ir užkandu knygomis. Ir skanu, ir maistinga, ir siela niekada nebūna alkana… Tik vis negaliu atsikratyti tuštumos jausmo – kairėje pusėje, priekyje, ties kairiuoju šonkauliu. Ir kodėl taip džiaugiuosi, kai gaunu galimybę atkmišti senąjį butelį ir pasidžiaugti tuo pasiilgtu, bet dar nepamirštu skoniu? Nors ir žinau, kad galbūt tik vienai nakčiai, gal tik sapnuose. Skandinu save jame, kad vėl atrasčiau save.

Rodyk draugams

Kelionės…

Sakoma, kad: 

keliavimas yra brutalus dalykas. Jis priverčia tave pasikliauti nepažįstamaisiais ir užmiršti visus namų ir draugų teikiamus malonumus. Tu visada esi išbalansuotas. Niekas tau nepriklauso, išskyrus tokius esminius dalykus kaip – oras, miegas, sapnai, jūra ir dangus – visus tuos dalykus, kurie paklūsta amžinybei arba žmonių įsivaizdavimu paklūsta amžinybei.

[Cesare Pavese]

Būtent dėl šio jausmo man norisi nepailstamai keliauti, nes žinau, jog kiekviena kelionė - atitrūkimas nuo buities, sielos išlaisvinimas ir panirimas į tikrą palaimą. Ir tam visai nereikia išskirtinės vietos lėktuve (puikiai tinka Ryanair’ais arba Wizzair’as), nereikia nei prabangaus penkių žvaigždučių viešbučio (galima pasikliauti couchsurfing’u - nemokama nakvyne pas svetimus žmones jų bute) - prabanga ir komfortas kelionę netgi sugadina. (Bet ne apie tai aš šį kartą).

Niekada nereikia bijoti keliauti, keistis, ieškoti naujų vietų, potyrių, nes niekas kitas, kaip kelionės padeda mums taip gerai atrasti save iš naujo. Niekaip nesuprantu tų jaunų žmonių, kurie turėdami tiek galimybių pasirenka kelionę į nebūtį - savižudybę. Kai turim tiek daug galimybių pakeisti aplinką, galbūt net padėti kitiems -kalbu apie savanoriškus (nemokamus) projektus užsienyje, apie naujas galimybes ir geresnį rytojų.

Ir žinot, ką aš darau, kai man būna liūdna? Aš keliauju! Ieškau naujų būdų, naujų miestų ir veidų. Vėl miegu oro uoste, vėl ieškau vienišo žvilgsnio. O gal?.. (Apie oro uostus romantiškai skaitykite čia: http://marisol.blogas.lt/apie-oro-uostus-romantiskai-162.html )

Per pastaruosius penkis mėnesius buvo visko: nuo planavimo, kaip pakelti sparnus ir bandymo užkariauti vieną iš Kanarų salų, iki džiaugsmo ir liūdesio ašarų (laimė, pastarųjų buvo kur kas mažiau).

Buvo bandymų prisijaukinti rytinį vėją, karštą popietės saulę, naujus namus. Išmokti nešti padėklą ant vienos rankos, pilną bokalų, kovoti su alaus puta, bandant tobulai įpilti alų. Ir visa tai dariau ne viena. Šalia manęs buvo daug nuostabių žmonių, kurie mokė, palaikė, įkvėpė, padėjo, patarė. Visi jie buvo skirtingi, ne tik charakteriu, bet ir tautybėmis, ir visi man tapo broliais ir seserimis, kurių niekada nepamiršiu.

Šiemet aš pirmą kartą švenčiau Kalėdas ne namie. Įdomus ir kartu baugus potyris, juk Kalėdos šeimos šventė ir būtent tada labai norėjosi apkabinti savo artimiausius žmones, tačiau vietoj to, teko įsisukti į šventinį šurmulį ir kartu su salos svečiais degintis paplūdimy (koks dar sniegas, kokios Kalėdinės nuotaikos Lanzarotėj?) Taigi pirmą kartą patyriau ką jaučia tie, kurie paprasčiausiai neturi sniego per Kalėdas.

Buvo ir Naujieji metai. Be kasmetinių pažadų ir depresinės nuotaikos, be šampano burbuliukų, bet ispaniškai - su daugybe vyno ir vynuogių. Ir net savanoriško darbo iki antros valandos nakties (tik todėl, kad vienam ypatingam bendradarbiui reikėjo pagalbos). O man taip patiko suktis tarp staliukų ispaniškų ritmu.

Buvo ir dainuojančių klientų, šokoladų, dovanų, mano pačios pasistaipymų ant scenos, nerangių laisvadienių ir tylių atsisveikinimų. Buvo tokių dienų, kai laimė nebetilpo manyje, todėl eidavau ir visiems dalindavau šypseną.

Dar buvo daug bučinių, šiek tiek romantiškų vakarų ir vyno. Nes Ispanija be vyno ne Ispanija. Oi, kaip aš ilgai mokiausi tobulai atkimšti vyno butelį prieš klientus, bet kiekvieną kartą vis tiek lydėjo baimė, kad kas nors nepavyks, o visos mano baimės galiausiai virsta juoku, kuriuo užsikrečia visi aplinkui.

Buvo daug gerų žmonių ir liūdnų istorijų. Aplink tvyrojo ir tikra Meilė. Ne mano, žinoma, o tų senyvų porų, kurios vis dar susikabinusios rankomis, kartu eina pasitikti gyvenimo džiaugsmų ir negandų. Net kai vienas iš jų jau negali paeiti arba turi tam tikrų negalios ženklų, ta Meilė neišblėsta, net sakyčiau sustiprėja.

Ir tada laive senukas atnešė savo gyvenimo moteriai puodelį kavos ir stipriai ją apkabinęs pabučiavo. Ir tada senukas dainavo savo moteriai karaoke dainą. Ir tada senukas kiekvieną dieną veždavo savo žmoną prie jūros, o tada ilgai ilgai pakrante, rodos, niekada nepavargdavo… Ir tada senutė girdė savo vyrą ir padėjo jam pavalgyti, nes šis nebevaldė rankų. Ir tada senutė padėdavo savo vyrui atsisėsti, nes šis sėdėjo specialiame vežimėlyje, prastai vaikščiojo… Ir tada senukas pavogė dvi taures šampanui, kad nustebintų savo žmoną ir jie prie jūros išgertų šampano - 60 metų kaip pažįstami proga.

Tikra meilė su laiku tik stiprėja. Ji niekada nemiršta. Štai, kas turbūt ir yra gyvenimo stebuklas. Tiesiog kartu pasenti.

Buvo žmonių, kurie man leido vėl patikėti savimi, išmokė tikėti ir šypsotis. Buvo tų, kurie kiekvieną dieną nepavargdavo kartoti, kokia aš graži (jų turbūt labiausiai pasiilgau). Buvo Atlanto vandenynas, tik penkios minutės nuo namų ir palmės… Ir saulė, kuri neleido nuotaikai subjurti.

Bet svarbiausia, šalia visada buvo žmogus, be kurio visa ši kelionė nebūtų buvus tokia stebuklinga - mano sesė.

Oi, kiek visko buvo daug, kad neįmanoma net savyje sutalpinti! Bet po visų kelionių grįžti namo - su pilnu lagaminu įdėjų, įkvėpimo ir vėl naujų svajonių, kai kažką savyje pakeiti: pradedi lankyti jogą, sveikiau maitintis, labiau įsiklausai į savo kūną, norus…

Kai paprasčiausiai atrandi vietą, kurioj tau taip pasiutusiai gera gyventi. (Ir aš dar būtinai ten grįšiu. Tikrai. Tikrai)

Juk: Svetimų kraštų nebūna. Tik keliautojas kartais būna svetimas.

[Robert Louis Stevenson]

P.S. O ką dar galima nuveikti tokį, taip ir neišaušusį pavasarį Vilniuje? Gal vėl išsitraukti savo jau apdulkėti spėjusius salsos batelius?:)

Rodyk draugams

Gyvenimas Kanaruose

Yra toks posakis: „Nesvarbu, kur norėjau nueiti, svarbu, kur nuėjau“.

Kažkada svajojau, kad visas mano gyvenimas sutilptų į vieną lagaminą. Dabar jau antra savaitė kaip gyvenu Lanzarotėje. Keista, nes dar prieš porą metų nieko nežinojau apie šią  Kanarų salą, tik šį pavasarį  vienas draugas čia buvo nukeliavęs, bet net svajote nesvajojau, kad kada nors čia gyvensiu. Permainų vėjas pats renkasi kryptį.  Dabar visi mano daiktai sutelpa į vieną lagaminą. Kambaryje turiu veidrodį, lovą ir mažą spintelę. Ir man nieko netrūksta. Jau po poros dienų savo naująjį kambarį vadinau namais, o paprasta, girgždanti lova po vienuolikos valandų darbo atrodo pati patogiausia ir minkščiausia. Vos atsigulus ir užmiegu. Rodos, kažkas ištrynė visas mano mintis, ateities planus ir ilgus pamąstymus prieš miegą. Liko tik šiandiena. Tik begalinis fizinis nuovargis ir noras rizikuoti, keistis, gyventi, nes čia pajutau, koks didelis skirtumas tarp gyventi ir egzistuoti.

Dirbu animatore viename viešbutyje, keista, nes apie šį darbą taip pat niekada nemąsčiau, nors turizmas buvo viena iš mano svajonių sričių. Visada smagu pamatyti, kas dedasi kitapus užsklandos. Tik aš vis dar nesuvokiu – nei kur esu, nei ką čia veikiu. O ir galvoti nelabai yra laiko. Naujas gyvenimas traukte įtraukė, aplinkui nauji žmonės ir visiškai neregėta duona. Atvykau čia tik prieš porą savaičių, bet jau galiu pasakyti, jog savotiškai myliu Lanzarotę. Žinoma, būna ir daug sunkių akimirkų. Tikriausiai net neįsivaizduojate, kaip sunkiai dirba padavėjai, kambarinės ir animatoriai. O jie tikrai labai labai sunkiai dirba. Pirmiausia – labai sunku visada šypsotis žmonėms, nes būna akimirkų, kai tau liūdna, ar ką nors skauda, deja, tai tik tavo bėdos. Klientai apie tai neturi nieko sužinoti, jie visada nori matyti pajacą, kuris juos linksmintų. Ir nieko nepadarysi. Jei atsikeli ir jautiesi baisiai, pasidarai tobulą makiažą ir toliau šypsaisi. Niekas net nepastebi, jog kažkas ne taip. Juk tu animatorė. Atsikeli ryte ir šypsaisi iki vakaro, o laisvomis minutėmis akis dengia akiniai nuo saulės, jie turi dvejopą poveikį. Čia niekam nerūpi nei kas esi, nei kaip jautiesi. Apskritai mano nuomonė apie žmones, gyvenančius keturių ar penkių žvaigždučių viešbučiuose, nepasikeitė. Jie – daržovės, turinčios pinigų ir galinčios užsisakyti bet kokią melodiją. O, kai turi pinigų, mentalitetas nėra svarbus, net užsienio kalba nėra reikalinga. Atleiskit man, jog nekalbu visomis pasaulio kalbomis. O gerai būtų.

Myliu Lanzarotę, todėl, kad čia šilta, net karšta, o jei lyja lietus, tai toks gaivus ir malonus odai, jog norisi po juo stovėti ištisas valandas. Myliu Lanzarotę, nes čia turiu galimybę tobulėti, daryti tai, ko niekada nedariau gyvenime. Atrasti save iš naujo. Kaip mano bosas sako, reikia stengtis pasiimti kiek galima daugiau. Dabar aš, pavyzdžiui, mokausi vokiečių kalbos. Ir jau kažkiek susišneku su turistais. Dirbu su vaikais, kuriuos jau spėjau pamilti ir, manau, kad ir jie mane. Kaip gera grįžti vakare namo (į viešbutį), kai tave išskėstomis rankomis pasitinka miela mergytė Sofi (iš Anglijos).  Kai kiekvieną dieną turi  sugalvoti kažką naujo, kad dvi valandas turėtum darbo su vaikais. Kaip pusvalandį kalbiesi su miela moteriške iš Anglijos, kaip ji sušalo baseine…

Čia susipažinau su vengre, kuri dirba restorane ir kalba rusiškai. Ji jau mano draugelė (pastebėjau, kad rusų kalba vienija žmones, kad ir kur tu bebūtum.) Apskritai visas personalas, o ypač vaikinai man labai malonūs. Su jais kalbam mano mylimiausia ispanų kalba ir kartais jaučiuosi taip, jog ši kalba jau giliai manyje, įaugusi į odą, pasklidusi venomis… Ir aš niekada niekada nenoriu su ja skirtis.

Lanzarotėje susipažinau su Mickey. Olandas – jau dešimt metų dirbantis Ispanijoje. Šou atstovas, animatorių karalius. Matėsi, kad aš jam patikau. Galbūt savo paprastumu. Bet jis man visą vakarą  buvo labai mielas.  Aš taip pat turėsiu dalyvauti panašiuose šou, jei nesugalvosiu pakeisti darbo, o ši mintis galvoje jau kirba. Šį kartą buvau tik žiūrovė, bet kartu mačiau, kiek daug žmonės atiduoda savęs.  Ir kai jis visas šliapias priėjo prie manęs po pasirodymo, apkabino ir draugiškai pabučiavo, supratau, koks velniškas dalykas yra tas pramogų verslas. Gyveni tam, kad išdalintum visą save žmonėm.  Tą patį matau ir dirbdama užkulisiuose. Per porą savaičių sutikau tiek daug skirtingų ir nuostabių žmonių. Visi jie gyvena iš pramogų šou. Pati savo akimis mačiau tragiškas sambos šokėjos pėdas, pati savo rankomis siuvau sugedusį sambos šokėjo liemenės užtrauktuką. O viena magė – nuo tų visų karūnų ir galvos aksesuarų jau faktiškai nebeturi plaukų… Visi šie žmonės labai šilti. Magė net gyrėsi, jog kai gyveno Italijoj, turėjo dvi drauges lietuves. Kas vakarą matau vis kitokius šou, kostiumus, žmones, bet visi man palieka vienodą nuotaiką ir klausimą. Kur dingo jie patys? Jie visi kažkur paskendo turistų žvilgsniuose ir piniguose. Ir kai sambos šokėjas elastiniu bintu du kartus apsivyniojo koją, dėl kurios skausmo vartoja labai stiprius vaistus, man viduje pasidarė taip tuščia. Bet žinokit, scenoje jis visą laiką šypsojosi, niekas net nesuprato, jog kažkas blogai…

Nors čia esu dar tik antra savaitė, bet patyriau tiek, kiek per visą gyvenimą nesu patyrusi. Kalbu ne tik apie sunkų fizinį darbą dienos metu ir psichologinį – vakaro pasirodymų metu. Kai per valandą reikia suspėti išsiplauti galvą, apsirengti, pasidaryti nepriekaištingą makiažą ir vėl šypsotis. Atrodo, jog po visų tų darbų grįžusi krisiu į lovą, bet noriu gyventi kažkiek ir sau. Čia sutikau ir JĮ. Negaliu sakyti, jog gyvenimo Meilę. Negaliu sakyti, jog apsvaigau, nes didelėms emocijoms čia nelieka laiko, bet paprasčiausiai mums labai gera kartu. Tai vaikinas iš Vengrijos, su kuriuo leidžiu beveik kiekvieną vakarą, ir namo grįžtu tik paryčiais. Galiu drąsiai sakyti, jog tik Lanzarotėje pajutau, kokia turi būti tikra meilė ir koks sunkus darbas yra dviejų žmonių santykiai. Pirmą kartą gyvenime nieko negalvoju, leidžiu įvykiams tekėti savo vaga. Pirmą kartą nebijau prarasti, nesisavinu, nekuriu ateities planų, bet mėgaujuosi kiekviena mums Dievo duota akimirka ir pirmą kartą gyvenime esu tokia laiminga. Kartais atrodo, jog vaidinu romantiniame filme – kai valandų valandas sėdime ant gultų ir susikabinę žiūrime į žvaigždėtą dangų, o čia pat ošia jūra…

Rodos, viskas, kas buvo Lietuvoj, liko Lietuvoj. Čia verda naujas gyvenimas. Tačiau man brangūs žmonės visada yra su manimi. Mano mintyse ir širdyje. Ir nors negaliu naudotis internetu (tik slapčiomis), iš vienos pusės tai liūdina, iš kitos – tai turi tam tikrų privalumų – nežinau, kas dedasi aplinkui. Gyvenu nauju ritmu, kasdien valgau keturių žvaigždučių restorano maistą, kasdien matau jūrą ir mėgaujuosi glamonėmis ir bučiniais, kurių taip troško mano siela. Kartais pagaunu save bėgant kažkur į niekur. Bet tada sustoju. Juk gyvenimas – tėra tik spektaklis, o visi mes – aktoriai. Ir kaip yra pasakiusi Kristina Sabaliauskaitė: ,,Kiekviena kelionė tave kažkuo pakeičia. Ir tu jau niekada nebūsi toks, koks buvai anksčiau.“ Tiesa… Tik nei liūdna dėl to, nei linksma. O jei būna labai labai sunku – atsidarau savo mylimiausių kvepalų mėginuką „La vie est belle“ ir prisimenu, jog „gyvenimas yra gražus“.:)

Rodyk draugams

Kai studentavimo metai praeity arba paskutinis blogo įrašas

Pastaruoju metu mane aplanko keistas  jausmas, lyg būčiau tabula rasa, lyg manyje jau nebūtų likę nieko, ir to jausmo niekaip negaliu atsikratyti. Mes visi gyvename dėl kažko, kažkam, kažkuo. Jau nuo pat mažų dienų statome svajonių pilis, vienos jų - tokios vaikiškos, netvirtos ir sutirpsta taip pat greitai, kaip ir vaisiniai ledai karštą vasaros dieną. Kitos lydi mus visą gyvenimą - iki pat senatvės. Pavyzdžiui, mane visada lydės beprotiškas noras išmokti groti fortepijonu. Tai bemaž vienintelė iš mano likusių vaikystės svajonių. Kitos  lengvai sutirpo ant vaikiškų delnų, man net nespėjus joms pamoti.

Vaikystėje visada norime kuo greičiau suaugti, būti tokie, kaip tėtis ar mama, o galbūt dar geresni. Mes net žaidžiame namus, imituodami suaugusiųjų gyvenimą, skubam greičiau atsisveikinti su darželiu, išmokti skaityti, pabaigti mokyklą, įstoti į universitetus ar kolegijas, įsimylėti, sukurti šeimas, susirasti svajonių darbą. Dauguma iš mūsų niekada negyvena šia diena, nes esame per daug susikoncentravę į kada nors, į ateitį.

Aš niekuo nesiskyriau nuo daugumos. O galbūt skyriausi, nes didžiąją dalį vaikystės ir paauglystės praleidau iliuzijų ir svajonių pasaulyje. Nes mano pasaulis buvo šimtą milijonų kartų geresnis už tikrąjį, nes aš turėjau kiek daugiau svajonių nei danguje yra žvaigždžių.

Mano gyvenimas keitėsi daugybę kartų. Aš jį keičiau. Buvau pats įrodymas sau, jog daug, labai daug ką galima pakeisti.

Tačiau naujovės dažniausiai baugina. Baimę kelia ne pats pasikeitimas, bet nežinojimas, kas bus toliau. Man atrodė, kad aš visada žinodavau, kad turėjau milijoną A, B ir net Ž variantų. Bet, deja, tik atrodė. Dabar stoviu ant bedugnės krašto. Vėl praradusi meilę. Ir kažkur pakeliui išbarščiusi visas savo svajones. Ir tas jausmas, kai atsikeli ryte ir kelias sekundes neprisimeni, kaip tau skauda. Ir sielos skausmas nedėkingas tuo, kad nepadeda jokie vaistai. Jį įveikti ir nugalėti gali tik pats.

Ir velniop tegu eina tie “gyvenimo mokytojai”, kurie kasdien į interneto erdvę lenda su savo motyvacijom, tobulų santykių receptais, “jei galiu aš, gali ir tu” frazėmis. Apskritai su savo tobulu gyvenimu. Nes taip tobula negali būti kiekvienam. Ne kiekvienam iš dangaus krenta tobuli vyrai, butai, tobuli šunys, darbo pasiūlymai. Negalima visą gyvenimą gyventi rožiniame pasaulyje, kad ir kaip visi bemėgtų optimizmą, reikia suvokti, jog vieną dieną tas stebuklingas muilo burbulas gali sprogti. O kas tada? Rašau tai iš patirties, nes  pačiai taip nutiko ir vėl turėjau gyventi mirtingųjų gretose.

Mano tėtis visada sako, jog gyvenimas, tai zebras. Aš sakau, jog maniškis turbūt gimė juodaodis. Bet anokie čia juokai. Jau seniai stengiuosi nerašyti ilgų sakinių, ilgų tekstų, ir visai nerašyti. Šis blogo įrašas bus paskutinis, nes reikia sudėlioti taškus ir paleisti pavėjui skristi savo mintis. Bet jau greitai apsigyvensiu naujoje erdvėje ir tikiuosi, jog užteks jėgų  vėl viską pradėti iš naujo.

Dėkui tiems, kas buvote su manimi, su mano mintimis, su mano pasauliu. Mainais į tai, noriu Jums palikti kelis gyvenimo patarimus, kuriuos atradau per tuos penkerius studijų metus:

1. Visada pirmiausiai galvokite apie save, nes patikėkite, kiti žmonės pirmiausia apie Jus vis tiek negalvoja.

2. Prieš ko nors atsisakydami, ar sakydami ne, pagalvokite, ar Jums tikrai to nereikia? Jeigu reikia, bet nedrįstate to pasiimti, ar galvojate, jog esate neverti. Paprasčiausiai negalvokite, o imkite (nebūtinai kalbu apie materialius daiktus). Nes progos pasitaiko, bet nesikartoja (dažniausiai niekada).

3. Jei ką nors mylite, nebijokite tam žmogui parodyti savo jausmų. Jei Jus pasiųs velniop, nusišypsokite ir mintyse tam žmogui palinkėkite sėkmės. Visada verta pabandyti, kad vėliau nebūtų reikalo galėtis dėl to, ko nepadarei.

4. Nesivadovaukite taisykle, jog kitas yra ne siena, galima pastumti, (na, nebent su mažomis išimtimis). Žinau, jog atsiras tokių, kurie bandys ‘pastumti’ Jus pačius. Ar tai bus malonu?

5. Nelaukite progų, patys jas sukurkite. Dauguma mūsų vis dar gyvena laukimu. Pažadame sau, jei padarysime tą ar aną, tada galėsime… Nesąmonė. Veikite čia ir dabar. Nusipirkite bilietą į norimą koncertą, spektaklį, knygą, galų gale, pasiskolinkite pinigų ir išvykite į norimą kelionę! Bet svarbiausia, niekada neatidėliokite progos pamatyti sau brangų žmogų. Net jei jis ir gyvena už tūkstančio kilometrų. Neplanuokite, o tiesiog veikite.

6. Bijokite daryti klaidas. Taip, klysti yra žmogiška ir taip - iš klaidų mokomasi. Bet kiekviena klaida palieka pasekmes mūsų gyvenimuose. O didesnės klaidos palieka randus, kurių jau, deja, nesunaikinsi. Priimkite savo klaidas, bet stenkitės jų nekartoti.

7. Dažniau vadovaukitės proto, o ne širdies balsu. O dar svarbiau - nesivadovaukite kitų nuomone. Dažnai jausmai mums trukdo blaiviai mąstyti, pamatyti realią situaciją. O kiti žmonės turi rūpintis savo gyvenimu, ne Jūsų.

8. Pamirškite taisyklę, jog niekada nebūna per vėlu. Būna. Bet jei jaučiatės labai labai suklydę, nebijokite pabandyti pakeisti situaciją. Nes yra ir kita taisyklė - per vėlu būna tik tada, kai gulime šešios pėdos po žeme. Bet ja vadovaukitės daug rečiau nei pirmąja.

9. Nebijokite atsisveikinti. Nebijokite paleisti. Jei žmonės savo noru išeina iš Jūsų gyvenimo, jų ten niekada ir nebebuvo. Neprisiminkite jų ir nesigailėkite.

10. Gyvenkite šia diena, bet nepamirškite, jog greičiausiai ir rytoj reikės gyventi. Ir nepamirškite, laimė yra kasdienybė ir ji slypi ne virtualiame, bet realiame pasaulyje.

11. Džiaukitės tais, kurie yra šalia Jūsų. Dabar ir šią akimirką.

12. Leiskitės į gyvenimo, bet ne Meilės paieškas. Ji Jus pati susiras.

Šiais metais aš gavau du diplomus, bet… dar prieš juos gaunant supratau, jog niekas taip gerai neišmoko, kaip pats gyvenimas. Ir nepykite ant jo, jei jis Jus nuvilia. Tiesiog priimkite jį. Nes kiekvieno mūsų istorija skirtinga.

Rodyk draugams

Mano pavasaris

Žemuogių arbata,

Šaldytos braškės,

Nusivylimas,

Draugai(?)

Truputis saulės,

Nelauktas sniegas,

Gal Meilė,

Noras Jį apkabinti gimtadienio proga,

Susimaišę jausmai,

Klausimai, susimaišę su trimis taurėmis balto vyno,

Košmarai naktimis,

Bakalaurinis darbas,

Tušti lapai,

Ilgi naktiniai pokalbiai,

Dar ilgesni laiškai,

Ilgesys. Daug ilgesio.

Juokas. (kartais netikras)

Ir ašaros (iš širdies).

Vienatvė ir nesvarbu kur, ir nesvarbu su kuo.

Vitaminai.

Taurė grietinininių ledų su vyšnių sirupų.

Lengvas (visai nekaltas) cigaretės dūmas.

Seniai mėgta, bet prarasta muzika.

Tikėjimas,

Nusivylimas.

Mėlyna. Daug mėlynos.

Gėlės ant palangės.

Kava.

Tavo kvepalai.

Neramus miegas.

Nesibaigiantys sakiniai.

Knyga be penkto puslapio.

Slidūs žurnalų viršeliai.

Troleibusai, autobusai, kurie veža į niekur.

Bedvasiai žmonių veidai.

Nuvogta šypsena.

Pasiilgta praeitis ir… dabartis.

“Mano pavasaris - Tavo pavasaris”

Rodyk draugams