Visa laimė, kad šita diena jau eina į pabaigą, kai laikrodis išmuš dvyliktą nakties, galėsiu ramiai atsidusti ir panirti į pūkinius sapnus. Štai ir viskas.

O viskas prasidėjo nuo to, kai man buvo šešeri ir sau ramiai karpiau rožines Valentino širdeles darželio šventei, tik staiga pakilo temperatūra, suskaudo pilvą, Valentino dieną praleidau ant operacinio stalo (apendicitas). Nuo tada nekenčiu Valentino dienų (priešingai nei penktadienių 13), nes viskas tą dieną būna sujaukta, viskas ne pagal mano scenarijų. Gal dauguma tik numoja ranka, sakydami, kad tai tik dar viena komercinė šventė, bet širdyje vis tiek slepia kažkokį kartėlį (nemeluokim bent sau) arba kasdien ta meile džiaugiasi ir valentinofkę švenčia. Bet ką daryti tiems vienišiams, kai tos pigios raudonos širdelės, smarkiai suaktyvėjusios porelės gatvėse tiesiog akis bado. Facebook’e gavau visą galybę pakvietimų į Valentino dienos vakarėlius… (ir kaip žmonėms paaiškinti, kad man morališkai skauda?).

Darželio laikais viskas buvo paprasčiau, prieidavo koks berniukas ir sakydavo: “kai aš užaugsiu, tu būsi mano žmona ir mes turėsim daug vaikų”. Dabar, žinoma, toks scenarijus nesueitų, mat turiu kažkokius principus (ar kaip ten žmonės tai vadina?), tačiau būdama maža jaučiausi labai laiminga. Prisimenu, kaip vis matuodavausi virtuvės užuolaidą (imituodama, kad tai mano nuostabusis veliumas). O dabar kyla daug abejonių dėl visko, visiškai visko.

Na, ir kodėl, kodėl mokykloje man tos valentiniškai bjaurios širdelės neįteikdavo berniukas iš kurio jos labiausiai laukdavau, kodėl, kodėl? Kodėl būten JIS nepakviesdavo šokiui ir mes nesisukdavom imituodami valsą skambant tragiškai muzikai? Iš mano pasąmonės beveik blokuotų prisiminimų (visa laimė) tas “žavusis” valentinas visada būdavo koks netikėlis, netikša, mano nemėgstamiausias pasakos personažas. Ir mes tragiškai sukdavomės jau net ne valso, o šuniukų tango žingsneliu (mokytoja neleisdavo atsisakyti šokio) ir tokiomis akimirkomis aš norėdavau pavirsti Pelenės karieta (čia jau toj daly, kai ji pavirsta į moliūgą, nes būtent taip ir jausdavausi). Ir jokio slapto gerbėjo, žavių pasimirksėjimų, viskas paprasta ir aišku…

Vėliau situacija tik blogėjo: nelaiminga paaugliška meilė, stiklinė raudono vyno (nuvogto iš tėvų bariuko) ir gailios ašarėlės (čia serialuose taip išmokė). Ir ką jūs sau manot, mano kažkada didžiai apverktas valentinas šiandien vienas namuose, su taure vyno, rašo man (iš serijos, ką aš veikiu), o aš jau seniai seniai dėl jo neraudu ir viskas jau vis tiek (žavu).

Ir nors visos mano meilės istorijos baigėsi keistai, keistai tragiškai arba tiesiog tragiškai (ne tiek jau daug tų meilių buvo, bet vis tiek…) šiandien man šventė, nes tai paskutinė tokia pigių širdelių šventė praleista vienatvėje (nes taip noriu ir taškas).

- O kas tai yra meilė? - klausia dykuma.
- Meilė - tai kada virš tavo smėlynų skrenda sakalas. Nes jam tu -
žaliuojantis laukas, jis niekad iš tavęs negrįžta be grobio. Jis
pažįsta tavo uolas, kopas, tavo kalnus, ir tu jam esi dosni.

[Alchemikas]

Patiko (0)

Rodyk draugams