Sakoma, kad: 

keliavimas yra brutalus dalykas. Jis priverčia tave pasikliauti nepažįstamaisiais ir užmiršti visus namų ir draugų teikiamus malonumus. Tu visada esi išbalansuotas. Niekas tau nepriklauso, išskyrus tokius esminius dalykus kaip – oras, miegas, sapnai, jūra ir dangus – visus tuos dalykus, kurie paklūsta amžinybei arba žmonių įsivaizdavimu paklūsta amžinybei.

[Cesare Pavese]

Būtent dėl šio jausmo man norisi nepailstamai keliauti, nes žinau, jog kiekviena kelionė - atitrūkimas nuo buities, sielos išlaisvinimas ir panirimas į tikrą palaimą. Ir tam visai nereikia išskirtinės vietos lėktuve (puikiai tinka Ryanair’ais arba Wizzair’as), nereikia nei prabangaus penkių žvaigždučių viešbučio (galima pasikliauti couchsurfing’u - nemokama nakvyne pas svetimus žmones jų bute) - prabanga ir komfortas kelionę netgi sugadina. (Bet ne apie tai aš šį kartą).

Niekada nereikia bijoti keliauti, keistis, ieškoti naujų vietų, potyrių, nes niekas kitas, kaip kelionės padeda mums taip gerai atrasti save iš naujo. Niekaip nesuprantu tų jaunų žmonių, kurie turėdami tiek galimybių pasirenka kelionę į nebūtį - savižudybę. Kai turim tiek daug galimybių pakeisti aplinką, galbūt net padėti kitiems -kalbu apie savanoriškus (nemokamus) projektus užsienyje, apie naujas galimybes ir geresnį rytojų.

Ir žinot, ką aš darau, kai man būna liūdna? Aš keliauju! Ieškau naujų būdų, naujų miestų ir veidų. Vėl miegu oro uoste, vėl ieškau vienišo žvilgsnio. O gal?.. (Apie oro uostus romantiškai skaitykite čia: http://marisol.blogas.lt/apie-oro-uostus-romantiskai-162.html )

Per pastaruosius penkis mėnesius buvo visko: nuo planavimo, kaip pakelti sparnus ir bandymo užkariauti vieną iš Kanarų salų, iki džiaugsmo ir liūdesio ašarų (laimė, pastarųjų buvo kur kas mažiau).

Buvo bandymų prisijaukinti rytinį vėją, karštą popietės saulę, naujus namus. Išmokti nešti padėklą ant vienos rankos, pilną bokalų, kovoti su alaus puta, bandant tobulai įpilti alų. Ir visa tai dariau ne viena. Šalia manęs buvo daug nuostabių žmonių, kurie mokė, palaikė, įkvėpė, padėjo, patarė. Visi jie buvo skirtingi, ne tik charakteriu, bet ir tautybėmis, ir visi man tapo broliais ir seserimis, kurių niekada nepamiršiu.

Šiemet aš pirmą kartą švenčiau Kalėdas ne namie. Įdomus ir kartu baugus potyris, juk Kalėdos šeimos šventė ir būtent tada labai norėjosi apkabinti savo artimiausius žmones, tačiau vietoj to, teko įsisukti į šventinį šurmulį ir kartu su salos svečiais degintis paplūdimy (koks dar sniegas, kokios Kalėdinės nuotaikos Lanzarotėj?) Taigi pirmą kartą patyriau ką jaučia tie, kurie paprasčiausiai neturi sniego per Kalėdas.

Buvo ir Naujieji metai. Be kasmetinių pažadų ir depresinės nuotaikos, be šampano burbuliukų, bet ispaniškai - su daugybe vyno ir vynuogių. Ir net savanoriško darbo iki antros valandos nakties (tik todėl, kad vienam ypatingam bendradarbiui reikėjo pagalbos). O man taip patiko suktis tarp staliukų ispaniškų ritmu.

Buvo ir dainuojančių klientų, šokoladų, dovanų, mano pačios pasistaipymų ant scenos, nerangių laisvadienių ir tylių atsisveikinimų. Buvo tokių dienų, kai laimė nebetilpo manyje, todėl eidavau ir visiems dalindavau šypseną.

Dar buvo daug bučinių, šiek tiek romantiškų vakarų ir vyno. Nes Ispanija be vyno ne Ispanija. Oi, kaip aš ilgai mokiausi tobulai atkimšti vyno butelį prieš klientus, bet kiekvieną kartą vis tiek lydėjo baimė, kad kas nors nepavyks, o visos mano baimės galiausiai virsta juoku, kuriuo užsikrečia visi aplinkui.

Buvo daug gerų žmonių ir liūdnų istorijų. Aplink tvyrojo ir tikra Meilė. Ne mano, žinoma, o tų senyvų porų, kurios vis dar susikabinusios rankomis, kartu eina pasitikti gyvenimo džiaugsmų ir negandų. Net kai vienas iš jų jau negali paeiti arba turi tam tikrų negalios ženklų, ta Meilė neišblėsta, net sakyčiau sustiprėja.

Ir tada laive senukas atnešė savo gyvenimo moteriai puodelį kavos ir stipriai ją apkabinęs pabučiavo. Ir tada senukas dainavo savo moteriai karaoke dainą. Ir tada senukas kiekvieną dieną veždavo savo žmoną prie jūros, o tada ilgai ilgai pakrante, rodos, niekada nepavargdavo… Ir tada senutė girdė savo vyrą ir padėjo jam pavalgyti, nes šis nebevaldė rankų. Ir tada senutė padėdavo savo vyrui atsisėsti, nes šis sėdėjo specialiame vežimėlyje, prastai vaikščiojo… Ir tada senukas pavogė dvi taures šampanui, kad nustebintų savo žmoną ir jie prie jūros išgertų šampano - 60 metų kaip pažįstami proga.

Tikra meilė su laiku tik stiprėja. Ji niekada nemiršta. Štai, kas turbūt ir yra gyvenimo stebuklas. Tiesiog kartu pasenti.

Buvo žmonių, kurie man leido vėl patikėti savimi, išmokė tikėti ir šypsotis. Buvo tų, kurie kiekvieną dieną nepavargdavo kartoti, kokia aš graži (jų turbūt labiausiai pasiilgau). Buvo Atlanto vandenynas, tik penkios minutės nuo namų ir palmės… Ir saulė, kuri neleido nuotaikai subjurti.

Bet svarbiausia, šalia visada buvo žmogus, be kurio visa ši kelionė nebūtų buvus tokia stebuklinga - mano sesė.

Oi, kiek visko buvo daug, kad neįmanoma net savyje sutalpinti! Bet po visų kelionių grįžti namo - su pilnu lagaminu įdėjų, įkvėpimo ir vėl naujų svajonių, kai kažką savyje pakeiti: pradedi lankyti jogą, sveikiau maitintis, labiau įsiklausai į savo kūną, norus…

Kai paprasčiausiai atrandi vietą, kurioj tau taip pasiutusiai gera gyventi. (Ir aš dar būtinai ten grįšiu. Tikrai. Tikrai)

Juk: Svetimų kraštų nebūna. Tik keliautojas kartais būna svetimas.

[Robert Louis Stevenson]

P.S. O ką dar galima nuveikti tokį, taip ir neišaušusį pavasarį Vilniuje? Gal vėl išsitraukti savo jau apdulkėti spėjusius salsos batelius?:)

Patiko (6)

Rodyk draugams