BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Sprunkanti meilė/puodelis melisų arbatos

Vis labiau rudenėja, traukia šiluma, garuojančio obuolių pyrago kvapas iš virtuvės, šiltesnis, spalvotas megztinis, plikas rankas pakeičia myluojančios palto rankovės, o sekmadienio popietes vis labiau norisi leisti su knyga ir melisų arbata rankose.
Kaip rašė mano mylimiausia rašytoja Giedra Radvilavičiūtė: “Ilgainiui žmogui juk vis mažiau reikia gero oro, cukraus, sekso, ypatingų pramogų ir šampūno. Norisi paprasčiausios žmogiškos šilumos”.
Tos šilumos jau kuris laikas man norisi vis labiau ir labiau. Kaip ir Meilės. Rudeninių gėlių puokštės ir sekso… Na, vadinasi, dar nesenstu. Nors biologinis laikrodis tiksi vis garsiau (ir koks briedas sugalvojo visą tą nesąmonę?) Žmonės tampa negailestingi tavo metams. Jie visada pasitinka optimistiškai, maždaug taip: “oi, vakeli, taigi tau dar viskas prieš akis”, bet vos tik pasakau savo amžių, kiek nurausta, patyli ir lepteli: “viešpatie, taigi tau jau vaikus metas gimdyt.” O kur parašyta?… Man reikia tik Meilės. Reikia tos būsenos, kai jautiesi trys metrai virš dangaus, o visa kita ateis savaime.

Gyvenime neina planuoti nei sekundės, nes pačią netikėčiausią minutę viskas ima ir nueina velniop (kartais net tikrąja to žodžio prasme)…

Rašyti apie Meilę apskritai yra sunku (ir banalu?) O dar sunkiau suvokti pačią būseną. Gal net neverta? Ar kada teko bandyti suvokti kvėpavimą, arba sustoti šokių aikštelėje ir bandyti suprasti šokį, galvoti apie kiekvieną žingsnį, kiekvieną taktą? Aš kartą bandžiau taip šokti ir turėjau sustoti, pamečiau ritmą, akys pradėjo nebesekti judesių, viskas susimaišė. Tada kilo mintis - kam galvoti apie tai, ką galima tiesiog jausti, kuo galima mėgautis?

Neseniai supratau, kad gyvenime svarbiausia tikėti Meile: atvira, pažeidžiama, beprotiška, tikra. Ne tik tikėti, bet ir ja gyventi, juk mylėti tiesiog privalo kiekvienas gyvas sutvėrimas! Ir visai nesvarbu, jei tavo meilės objektui 18-iolika (kiek mažau jau būtų nepadoru), ar 50. O visa kita tik kičas…

Fredericas Beigbederis rašė, jog ”Meilė trunka trejus metus” , kad ir kaip mėgčiau šį autorių, su šia jo nuomone nesutinku. Meilė neturi termino, neturi ir pabaigos. Ji turi lygmenis. Ir Meilė (visai kaip Paryžius) niekada nesibaigia.

Rodyk draugams

Svajonių darbas

Kaip tu įsivaizduoji tobulą darbo dieną? Arba tobulą darbą?
Aš taip:
Darbas kur nors senamiesty, jaukioje gatvelėjė, galbūt palėpėje.
Ateini į darbą ir geri rytinę kavą.
Pro darbo langą matosi kokie nors kūrybai įkvepidntys vaizdai: krentantys medžių lapai, kieme žaidžiantys vaikai, ar jaunieji menininkai tapantys pirmuosius savo paveikslus, ant rėmus aptraukiančių plonų drobių. Vasarą į palėpės langą barbena lietus…
Kalbiesi su kolegomis apie naują numerį.

Rašai savo temomis, o rašymas tau reiškia, lyg brangaus šokoladinio saldainio išvyniojimą.
Kalbini žmones, kurie tave įkvėpia, ir žinai, kad įkvėps ir kitus.
Eini pietauti ir būtinai valgai lauko kavinėje, kad pasimėgautum vasaros saule.
Paskui dar pasivaikštai. Matai turistus, skubančius žmones, laimingus įsimylėjėlių veidus ir pati nejučia imi šypsotis (kada nors ta meilė būtinai ateis…)
Žinai, kad po savaitės su kolege vyksi į Paryžių, nes jūsų žurnalą pakvietė naujų kvepalų pristatymui.
Grįžtant namo šiek tiek stabteli, kad pagaliau suvoktum. Tu nedirbi, tu gyveni!

P.S. Jei kas žino tokį darbą, egzistuojantį realiame pasaulyje, nedelsdami informuokite mane, skolinga neliksiu!

Rodyk draugams