Nepastebimai prabėgo ruduo (sakau tai be jokio ilgesio). Tačiau, kol dar neatėjo žiema, jaučiu, jog turiu parašyti dar bent vieną įrašą. Gal kiek asmenišką, sentimenatalų, melancholišką (visa tai juk puikiai tinka rudeniui?). Ir nors pradėjome gyventi Kalėdinėmis nuotaikomis (Vilniuje prie Katedros jau stovi Kalėdinė eglė), ir visi tie keisti, sovietų laikus primenantys papuošimai… Bet tebūnie. Reikia džiaugtis tuo, ką turime, juk “gražiausios šventės vyksta mūsų viduje”, taip sakė. F.Beigbeder, taip manau ir aš, ir dar turbūt keletas milijonų žmonių visame pasaulyje, kurie nealpsta dėl blizgučių, prabangos, ir viso ko, kas suteikia trumpalaikę, dirbtinę laimę.

Šį įrašą norėčiau paskirti Meilei. Apie ją labai gražiai neseniai rašė Mieloji Arbata Juodoji. Parašysiu ir aš, tik kiek savaip, o dar tiksliau, pacituosiu laišką, kažkada rašytą svajojant apie laikus, kurie niekada negrįš. Kodėl viešai? Nes būna žmonių, kuriem statomi paminklai, rašomos poemos, odės, skiriami romanai, dainos, viešai kniaukiamos serenados po langais. Arba tiesiog būna žmonių, kuriuos nori ir bandai pamiršti, bet negali.

Viešai prisipažinsiu, kartais pagaunu save galvojant, “kas būtų, jeigu būtų”… Arba dar blogiau, imu savęs klausinėti, ar dar prisimeni mane. Kartais? Aš Tave kartais (irgi). Ar kada skaitei šias mano rašliavas? Nusišypsojai, susiraukei bent kartą? Ne? Tai ir neskaityk. Neverta. Visada bijojau prisileisti Tave arčiau savęs, bėgau, nes maniau, kad Tu pirmas pabėgsi. Dabar jau nebesvarbu. Abu pabėgom į skirtingas puses. Laimingi(?) Aš taip!

Prieš metus būčiau pasakiusi kitaip. Galbūt net tyliai pašnabždėjusi, jog pasiilgau. Pasirodo, net ilgesys pavargsta, pasensta ir tiesiog išgaruoja, bet kartais… Kartais būna tokių akimirkų, kai apima nostaligija visiems seniems dalykams, tada galvoju, kaip siaubingai norėčiau pamatyti Tavo veidą, išgirsti balsą (dar dažniau pagalvoju, kad vis dar Tavęs noriu, bet ne, jau nebe…) Telefono numeris seniai ištrintas.

Laiminga būnu, kai negalvoju apie Tave. Bet ir tais (retais) atvejais kažkodėl šypteliu. Niekada neturėjau progos Tau pasakyti, jog nepykstu dėl tokio Tavo sprendimo, gailiuosi dėl savojo. Bet Tu juk ir pats žinai(?) Tu pasirinkai teisingai. (Kartais) reikia mokėti pralaimėt. Tu mane to išmokei.

Vis dar būna tokių akimirkų, kai norisi Tau parašyti, tiesiog pasidžiaugti kokia  nors nesąmone, ar šiaip. Bet tada suprantu, jog nesuregsčiau nei sakinio, visi tie mūsų ilgi pokalbiai jau praeitis. Nepaisant to, visada gera netyčia Tave pamatyti (dažniausiai tokie ir būdavo mūsų susitikimai), ypač Tavo šypseną (jos labiausiai pasiilgau).

Žinai, kažkur skaičiau, jog “po išsiskyrimo su mylimais, bet skirtingais žmonėmis - sunkiai, bet prisikeliama. Po išsiskyrimo su panašiais - kažkuri sielos dalis numiršta.”(Meluoju, žinau, jog šią frazę parašė Giedra Radvilavičiūtė, pastaruoju metu maitinuosi jos knygomis).  Tu buvai ir visada liksi. Bet kodėl Tau išėjus nebeliko manęs?

Kol dar neatėjo žiema, (nes kažkurį rudenį pažadėjai, jog žiemą grįši) man ji visad asocijuojasi su stebuklais, laukimu, Kūčių naktimi, mūsų jaukiu susitikimu, sniegu (kurio nemėgai), ir Tavo tuščiais pažadais, kurie niekada neišsipildys. O aš vis tiek tikiu stebuklais, džiaugiuosi, kai sninga ir nepaliauju svajoti. Tik dabar tos svajonės kitokios, daug kas pasikeitė, o aš nesijaučiu nugalėta.

Žinai, kartais vėlai vakarais, kai grįžtu namo, gatvė jau miega, slapčia žvilgteliu į Tavo langą, ten dega šviesa ir kažkodėl man pasidaro nepaaiškinamai jauku. Akimirką vėl prisiglaudžiu prie praeities. Bet tik akimirkai. Kažkodėl man labiau patinka gyventi Tavo kažkada pasakyta fraze: ” ir gyvenam toliau”, tai kaip scenarijus man, prireikė nemažai laiko, kol išmokau juo naudotis. Bet išmokau.

Kol dar neatėjo žiema, noriu, kad žinotum, jau niekada nebūsiu ta, kuri laukia, nes laukti pavargau. Atsirado nauji planai, nauji žmonės, kurie išmokė iš naujo šypsotis, tikėti, džiaugtis akimirkom. Širdis sugijo ir viskas tik į gerą. Žinok, kad šiuo prieššventiniu laikotarpiu jau nebegalvosiu apie Tave, bet visada, kad ir kas benutiktų, prisiminsiu Tave su šypsena.

Nes Tu buvai ir visada liksi.

Labanakt.

Tavo Ragana.

Žinot, o rašyti apie Meilę turbūt sunkiausia. Kai Ji šalia, “rašai sakinius be galo, nebėra laiko dėti taškus, reikia rašyti toliau, bėgti” [F.Beigbeder], kai Jos nėra, kiekvieno sakinio pabaigoje dedi daugtaškius, nes supranti, jog vis tiek niekada nesugebėsi parašyti to, ką jauti. O aš dedu taškus, be daugtaškių. Ir šią savo rašliavą norėčiau užbaigti Juditos Vaičiūnaitės eilėmis, kurias dar mokyklos laikais nusirašiau iš vadovėlio, lyg nujausdama - prireiks:

Patyrusiai tavo meilę sunku -
juk niekas tavęs nepakeis,
juk niekas tavęs nevertas.
Ir kuo aš kalta,
kad galiu tavęs šimtmečiais laukti,
apkursti, kai salė ima švilpti ir ploti.
Ir kuo aš kalta,
kad juokiasi miestas, jaunikiai ir vergės.
Ir kuo aš kalta,
kad lieku nuobodi ir keista Penelopė.
Aš noriu tau židiniu šviesti
pro metų ir sienų kiautą.
Gryna kaip idėja
tau noriu išsaugoti tyro vandens
nepaliestą sklidiną amforą.
Tegu visos moterų kartos
jaus tą laukimą, į mano širdį įdėtą,
išgirdusios jūrų ūžimą kriauklėj
ir matydamos tuščią kambarį.
Juk aš - iš tų, prie kurių sugrįžtama.
Ištikimųjų rūšies.
Visiems laikams kantrumu, išmintimi išgarsėjau.
Nušluostysiu kraują nuo rankų tau
savo plaukais ir lūpom.
Prie tavo kelių pravirksiu iš džiaugsmo.
Aš myliu tave, Odisėjau.

Rodyk draugams