Rašau šį blogą Redos užsakymu:). Nors ir pati jau seniai norėjau išbandyti ką nors panašaus. Tiesa, jau senokai supratau, kad rašytojos iš manęs nebus, mano Mūzinas mane apleido ir nuo šiol kiekvienas parašytas žodis atneša klausimus - kam visa tai?

 Bet pažadas yra pažadas… :)

Štai aš jau dvi savaitės kaip gyvenu Zaragozoje, kartais atrodo, kad esu čia jau ištisus metus, nors daug kas dar svetima, nepažįstama, kartais vis dar pasiklystu ieškodama kokio parko ar gatvelės, bet pamažu priprantu ir galbūt net galėčiau sakyti, kad man čia patinka. Visi miestai turi savo pliusų ir minusų, ne išimtis ir šis. Bet gyventi ir jaustis laimingai čia galima. Kaip ir bet kur kitur, nes laimę kuriame patys (tai nepriklauso nuo gyvenamosios vietos).

Net ir Ispanijoje jau pamažu rudenėja. Rytai tampa šalti,  tik dienos vis dar karštos, tad mėgaujuosi saule, kol dar galiu. Butas, kuriame nuo šiol gyvenu, mažas, bet jaukus, ypač man patinka mano kambarys ir maža terasa šalia virtuvės (ten dabar rytais geriu kavą ir stebiu žmones, kurie, rodos, niekur neskuba). Visas tas ispaniškas ritmas man atrodo kaip koks sulėtintas filmas. Nuo pirmos iki penkių nebedirba parduotuvės ir dauguma barų. Laimė, šalia namų yra didelis prekybos centras, kuris dirba net ir siestos metu. Tik sekamdieniais beveik visos parduotuvės (net ir didysis prekybos centras) nebedirba. Tiesa, galima nusipirkti ką tik keptų bandelių bei prancūziško batono, saldumynų, tam yra specialios parduotuvės.  Centre taip pat dirba kavinės, kur galima papietauti. Aš gyvenu netoli Zaragozos universiteto, tad ten dauguma kavinių sekmadieniais nebedirba. Labai keista, viskas atrodo taip tuščia… Ir jei šeštadienį nenusiperki maisto, tenka laukti pirmadienio, nieko nepadarysi. Ispanai save myli. Kadangi Zaragoza nėra didelis miestas (čia nėra metro, važinėja tik autobusai bei taksi), tad žmonės nuo pirmos iki penktos valandos darbo dienomis pietauja namuose. Man ši tradicija pasirodė labai graži. Žinoma, studentams ji negalioja (bent jau mūsų universitete).

Mokytis čia tikrai reikia, nors daugelis mano, kad ispanai neveikia nieko, tik ilsisi ir pramogauja, tai nėra tiesa. Studentai čia itin rimtai nusiteikę mokytis, kas mane labai nustebino pirmosiomis dienomis. Dėstytojai kiek labiau atsipalaidavę, paskaitų metu gali atsisėsti ant stalo, siūbuoti kojomis, valgyti, išsitraukti cigaretę ir išeiti į balkoną. Studentai lieka savo vietose bei labai šiltai bendrauja su dėstytojais, paskaitos metu nuolat vyksta diskusija. Dar neteko matyti nei vieno dėstytojo, kuris išsitrauktų užrašus ir nuobodžiai skaitytų. Jie nori matyti, kad studentas supranta dėstomą programą, todėl reikia atlikti daug praktinių užduočių (kas manęs nežavi)…

Kai kurie dėstytojai labai noriai priima studentus, atvykusius iš užsienio šalių, vienas (ekonomikos integracijos ir globalizacijos) dėstytojas pasakojo apie pilietybės įgijimą, kaip pavyzdį pateikė lietuvės ir ispano santuoką (tokiu atvėju lietuvė galėtų gan lengvai gauti Ispanijos pilietybę), paskui paklausė, ar auditorijoj yra lietuvių, mūsų universitete aš vienintelė tokia, tad pakėliau ranką:) Tada jis manęs paklausė, gal norėčiau pilietybės, aš pasakiau, kad pagalvosiu apie tai ir kažkas auditorijoj juokais pasakė, kad man jau pasipiršo. :)

Tačiau ne visi dėstytojai tokie malonūs, nuo kai kurių norėjosi bėgti jau pirmą paskaitą, nes kompanijos verslo organizavimo dėstytojas uždavė parašyti du verslo planus (žinoma, ispaniškai). Tad jo paskaitas sėkmingai pakeičiau kitomis. :) Džiaugiuosi, kad turiu galimybę mokytis ne tik anglų, bet ir prancūzų kalbos bei lankyti nemokamus ispanų kalbos kursus. Gal taip pavyks sėkmingiau suprasti paskaitas, nes visi čia kalba labai greitai bei švepluoja (ispaniškas tarimas), o man tai nelabai patinka.

Pirmomis dienomis man norėjosi grįžti namo,  nes viskas čia atrodė svetima, nebuvo nei vieno pažįstamo, su kuriuo galėčiau susitikti ir išgerti kavos bei nuoširdžiai pasikalbėti (net ir dabar labai pasiilgstu Coffe inn’o kavytės, sūrio pyrago, geriausių draugių būrelio, Razausko koncertų, šokių mokytojos bei draugų). Bet ir čia pamažu jaučiuosi kaip namie ir žinau, jog bus gaila palikti šį miestą.  Džiaugiuosi, jog yra daugybė draugiškų žmonių, kurie maloniai priėmė (pavyzdžiui, senukas viename bare net kava pavaišino), vietiniai gan paslaugūs, dažnai šypsosi, užkalbina. Pirmosiomis dienomis sulaukiau nemažai ispanų dėmesio, nors man jis ne itin buvo malonus. Už tai su vietiniais metalistais sugėriau alaus (gyvenimo pokštas, bet gyvenu metalistų rajone), čia yra kažkoks garažas, kur savaitgaliais jie visi susirenka. Jis netoli didžiojo supermarketo, tad negalėjau praeiti nepastebėta. Ir man patiko jų draugija. Vienas net rimtai pasisiūlė kartu eiti apsipirkti arba nueiti į kiną, bet, žinom, kuo tokie rimti jų pasiūlymai baigiasi. Tad dabar stengiuosi tą vietą apeiti, kartais tiesiog mandagiai pasakau mañana , bet panašu, kad jie taip lengvai nepasiduoda. Aš irgi.

Man patinka, kad nuo ketvirtadienio naktinis gyvenimas čia tiesiog verda, tad nebaisu vaikščioti ir naktimis, net ir trečią valandą nakties ramiai einu apie keturiasdešimt minučių namo (iš miesto centro), o gatvėse daugybė žmonių: kostiumuotų vyrų, porelių, net šeimų su vaikais ir senukų. Po visų savo siestų ispanai mėgsta pašėlti arba tiesiog pasivaikščioti. Beje, viešajame transporte vyrauja tvarka bei nėra jokio nemalonaus kvapo (ne taip kaip Lietuvoje). Ypač čia mėgsta puoštis senutės, net gražu žiūrėti kaip jos pasipuošusios miesto aikštėje kulniuoja.:)

Šį kartą tiek, rytoj iš pat ryto laukia paskaitos, o vėliau pasivaikščiojimas po miestą, kol dar šilta reikia džiaugtis fontanais ir palmėmis…:)

Rodyk draugams