Sėdžiu savo kambary ir šypsausi monitoriaus ekranui. Nusišypsočiau ir kam nors gyvam, bet nieko nėra šalia - belgė, su kuria kartu nuomojamės butą vis dar mėgaujasi žiemos atostogomis mylimojo glėbyje, gal ir gerai, nes jai visai ir nenorėčiau šypsotis.

Šiandien aš laiminga. Ir ne todėl, kad šviečia saulė, o kambarys kvepia mandarinais ir pagaliau pavyko išsikepti idealius lietinius su bananais. Net ne todėl, kad trečiame namo aukšte apsigyveno miela juodaodė, kuri kiekvieną rytą pasitinka klausydama muzikos ir dainuodama. O vakarais girdžiu gyvą muziką (su savimi atsitempė ir pianiną). O mano šiandienos šypseną sukelia lengvas kavos aromatas (kavos su pienu, ruduoju cukrumi ir žiupsneliu cinamono). Mintimis aš skraidau…

Ar Jums kada teko laukti skrydžio ilgiau nei porą valandų, o galbūt net visą naktį blaškėtės oro uoste, bandydami rasti vietą, kur bent porai valandų galėtumėte užsimerkti ir panirti į lengvus sapnus?

Man patinka oro uostai, jie kvepia nuotykiais, kelionėmis, laukimu, svajonėmis, atsisveikinimais, ašaromis. Kvepia pigia ir skania kava, brangia kosmetika, dvejonėmis, baime, skubėjimu ir visišku lėtumu. Jie kvepia ilgesiu ir nenoru pasileisti ir džiaugsmu - pagaliau susitikus. Tikiu, jog kiekvienas oro uostas saugo ne vieną Meilės istoriją, ir ne tik…

Viena mano pažįstama kažkada man prisipažino, jog norėtų atšvęsti savo gimtadienį oro uoste, nes be galo dievina keliones, skrydžius, kelionių ir nuotykių kvapą ir tą jausmą pilve (kas tai - jaudulys ir džiaugsmas drauge?) Aš labai tikiu, kad JI kada taip ir padarys ir kuriame nors oro uoste skraidys balionai ir kvepės gimtadienio tortu.

O man tiesiog patinka stebėti žmones oro uostuose, kurie išlydi ir pasitinka, liūdi arba džiaugiasi. Kaip išsiskiria ir nenoriai paleidžia vienas kito rankas mylimieji… Ar atkreipėte dėmesį, kokie tada būna jų žvilgsniai?

Asmeniškai man teko nakvoti trijuose oro uostuose: Barselonos, Berlyno (įvardinčiau kaip patogiausią miegojimui, nes įsitaisėme ant patogios kavinės sofutės, o ta kavinė dirbo per naktį) bei Milano (Bergamo) oro uoste, čia patyriau daugiausia nuotykių. Jau pradedant vien tuo, kad apsauginis italas pasiūlė praleisti naktį jo namuose, mat turi patogią dvigulę lovą. O ryte žadėjo pavaišinti skania kava ir parvežti atgal į oro uostą. (Kokie jie rūpestingi…)

Prisipažinsiu, kad kartais esu beviltiška romantikė. O kaip Jums toks scenarijus?

Naktis oro uoste, netikėta pažintis su vaikinu, kuris taip pat turi praleisti čia naktį, miegojimas šalia ir netikėtas rankų sunėrimas, kai nežinai net vardo, bet jauti, kad žinai daugiau. Šypsenos vienas kitam atsimerkus, stebėjimas miegant, noras laikytis už rankų per naktį. Baimė pažinti, pasileisti ir išsiskirti, o paskui tiesiog gyvenimas valandomis, minutėmis, akimirkomis. Tuzinas rožių išlankstytų iš servetėlių, rytinė kava (su pienu, ruduoju cukrumi ir žiupsneliu cinamono), ilgi pokalbiai ir keistas jausmas pilve (jaudulys, džiaugsmas, drugeliai?). Jausmas, kad kažkas pagaliau perskaitė tavo mintis. O gal mąsto tai pat? Norų sutapimas (susižadėti Paryžiuje)… Ir salsa ant slidžių oro uosto plytelių su keista muzika iš mobiliojo telefono. Pažadas išmokyti šokti tango. Mokymasis skirtingų kalbų ir nuoširdus juokas… ir tas žvilgsnis. O paskui ilgas atsisveikinimas, apsikabinimas ir pažadas… Kartais lėktuvai savo noru galėtų pakeisti kryptį, ar ne?

O paskui šypsena viską prisiminus ir lengvas kavos aromatas…

Eisiu pasišypsint kam nors mieste, šiandien gražus oras. O vakare darkart pažiūrėsiu Love Actually (net nežinau, kelintą kartą šiemet… bet labai tinka oro uostų temai)

P.S. patys gražiausi dalykai įvyksta netikėtai.

Smagių Jums skrydžių:)

Patiko (27)

Rodyk draugams