BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kelionės…

Sakoma, kad: 

keliavimas yra brutalus dalykas. Jis priverčia tave pasikliauti nepažįstamaisiais ir užmiršti visus namų ir draugų teikiamus malonumus. Tu visada esi išbalansuotas. Niekas tau nepriklauso, išskyrus tokius esminius dalykus kaip – oras, miegas, sapnai, jūra ir dangus – visus tuos dalykus, kurie paklūsta amžinybei arba žmonių įsivaizdavimu paklūsta amžinybei.

[Cesare Pavese]

Būtent dėl šio jausmo man norisi nepailstamai keliauti, nes žinau, jog kiekviena kelionė - atitrūkimas nuo buities, sielos išlaisvinimas ir panirimas į tikrą palaimą. Ir tam visai nereikia išskirtinės vietos lėktuve (puikiai tinka Ryanair’ais arba Wizzair’as), nereikia nei prabangaus penkių žvaigždučių viešbučio (galima pasikliauti couchsurfing’u - nemokama nakvyne pas svetimus žmones jų bute) - prabanga ir komfortas kelionę netgi sugadina. (Bet ne apie tai aš šį kartą).

Niekada nereikia bijoti keliauti, keistis, ieškoti naujų vietų, potyrių, nes niekas kitas, kaip kelionės padeda mums taip gerai atrasti save iš naujo. Niekaip nesuprantu tų jaunų žmonių, kurie turėdami tiek galimybių pasirenka kelionę į nebūtį - savižudybę. Kai turim tiek daug galimybių pakeisti aplinką, galbūt net padėti kitiems -kalbu apie savanoriškus (nemokamus) projektus užsienyje, apie naujas galimybes ir geresnį rytojų.

Ir žinot, ką aš darau, kai man būna liūdna? Aš keliauju! Ieškau naujų būdų, naujų miestų ir veidų. Vėl miegu oro uoste, vėl ieškau vienišo žvilgsnio. O gal?.. (Apie oro uostus romantiškai skaitykite čia: http://marisol.blogas.lt/apie-oro-uostus-romantiskai-162.html )

Per pastaruosius penkis mėnesius buvo visko: nuo planavimo, kaip pakelti sparnus ir bandymo užkariauti vieną iš Kanarų salų, iki džiaugsmo ir liūdesio ašarų (laimė, pastarųjų buvo kur kas mažiau).

Buvo bandymų prisijaukinti rytinį vėją, karštą popietės saulę, naujus namus. Išmokti nešti padėklą ant vienos rankos, pilną bokalų, kovoti su alaus puta, bandant tobulai įpilti alų. Ir visa tai dariau ne viena. Šalia manęs buvo daug nuostabių žmonių, kurie mokė, palaikė, įkvėpė, padėjo, patarė. Visi jie buvo skirtingi, ne tik charakteriu, bet ir tautybėmis, ir visi man tapo broliais ir seserimis, kurių niekada nepamiršiu.

Šiemet aš pirmą kartą švenčiau Kalėdas ne namie. Įdomus ir kartu baugus potyris, juk Kalėdos šeimos šventė ir būtent tada labai norėjosi apkabinti savo artimiausius žmones, tačiau vietoj to, teko įsisukti į šventinį šurmulį ir kartu su salos svečiais degintis paplūdimy (koks dar sniegas, kokios Kalėdinės nuotaikos Lanzarotėj?) Taigi pirmą kartą patyriau ką jaučia tie, kurie paprasčiausiai neturi sniego per Kalėdas.

Buvo ir Naujieji metai. Be kasmetinių pažadų ir depresinės nuotaikos, be šampano burbuliukų, bet ispaniškai - su daugybe vyno ir vynuogių. Ir net savanoriško darbo iki antros valandos nakties (tik todėl, kad vienam ypatingam bendradarbiui reikėjo pagalbos). O man taip patiko suktis tarp staliukų ispaniškų ritmu.

Buvo ir dainuojančių klientų, šokoladų, dovanų, mano pačios pasistaipymų ant scenos, nerangių laisvadienių ir tylių atsisveikinimų. Buvo tokių dienų, kai laimė nebetilpo manyje, todėl eidavau ir visiems dalindavau šypseną.

Dar buvo daug bučinių, šiek tiek romantiškų vakarų ir vyno. Nes Ispanija be vyno ne Ispanija. Oi, kaip aš ilgai mokiausi tobulai atkimšti vyno butelį prieš klientus, bet kiekvieną kartą vis tiek lydėjo baimė, kad kas nors nepavyks, o visos mano baimės galiausiai virsta juoku, kuriuo užsikrečia visi aplinkui.

Buvo daug gerų žmonių ir liūdnų istorijų. Aplink tvyrojo ir tikra Meilė. Ne mano, žinoma, o tų senyvų porų, kurios vis dar susikabinusios rankomis, kartu eina pasitikti gyvenimo džiaugsmų ir negandų. Net kai vienas iš jų jau negali paeiti arba turi tam tikrų negalios ženklų, ta Meilė neišblėsta, net sakyčiau sustiprėja.

Ir tada laive senukas atnešė savo gyvenimo moteriai puodelį kavos ir stipriai ją apkabinęs pabučiavo. Ir tada senukas dainavo savo moteriai karaoke dainą. Ir tada senukas kiekvieną dieną veždavo savo žmoną prie jūros, o tada ilgai ilgai pakrante, rodos, niekada nepavargdavo… Ir tada senutė girdė savo vyrą ir padėjo jam pavalgyti, nes šis nebevaldė rankų. Ir tada senutė padėdavo savo vyrui atsisėsti, nes šis sėdėjo specialiame vežimėlyje, prastai vaikščiojo… Ir tada senukas pavogė dvi taures šampanui, kad nustebintų savo žmoną ir jie prie jūros išgertų šampano - 60 metų kaip pažįstami proga.

Tikra meilė su laiku tik stiprėja. Ji niekada nemiršta. Štai, kas turbūt ir yra gyvenimo stebuklas. Tiesiog kartu pasenti.

Buvo žmonių, kurie man leido vėl patikėti savimi, išmokė tikėti ir šypsotis. Buvo tų, kurie kiekvieną dieną nepavargdavo kartoti, kokia aš graži (jų turbūt labiausiai pasiilgau). Buvo Atlanto vandenynas, tik penkios minutės nuo namų ir palmės… Ir saulė, kuri neleido nuotaikai subjurti.

Bet svarbiausia, šalia visada buvo žmogus, be kurio visa ši kelionė nebūtų buvus tokia stebuklinga - mano sesė.

Oi, kiek visko buvo daug, kad neįmanoma net savyje sutalpinti! Bet po visų kelionių grįžti namo - su pilnu lagaminu įdėjų, įkvėpimo ir vėl naujų svajonių, kai kažką savyje pakeiti: pradedi lankyti jogą, sveikiau maitintis, labiau įsiklausai į savo kūną, norus…

Kai paprasčiausiai atrandi vietą, kurioj tau taip pasiutusiai gera gyventi. (Ir aš dar būtinai ten grįšiu. Tikrai. Tikrai)

Juk: Svetimų kraštų nebūna. Tik keliautojas kartais būna svetimas.

[Robert Louis Stevenson]

P.S. O ką dar galima nuveikti tokį, taip ir neišaušusį pavasarį Vilniuje? Gal vėl išsitraukti savo jau apdulkėti spėjusius salsos batelius?:)

Rodyk draugams

Išvykę traukiniai sugrįžta pavėlavę

Šiandien man tikras sekmadienis, nes neveikiu to, ką veikiu įprastomis dienomis. Tiesiog mėgaujuosi diena, lėtai gurkšnoju arbatą (poilsis net nuo kavos), skaitau knygą, desperatiškai bandau nieko nerašyti, skaitau kitų straipsnius bjauriuosi Lietuvos žiniasklaida ir žurnalistais apskritai. Bet ką jau ten… Ar ne mano pačios svajonė prieš šešerius, penkerius, ketverius… prieš vieną savaitę nebuvo noras būti žurnaliste? Ir ne bet kokia, o ta atseit sėkmingąja, kuri daro karjerą į kairę ir dešinę ir taip beprotiškai yra jaučiasi visiems reikalinga. Tas noras paragauti žurnalisto duonos man buvo saldesnis už šokoladą. Buvo.

O šiandien man ruduo ir nuotaika rudeniška:

Pagaliau  vėl pajutau tikrą rudenį, taip gera išeiti į gatvę,  braidyti geltonų lapų jūroje, užsivilti mylimiausią rudeninį paltuką, užsidėti akinius nuo saulės (nors jos nėra) ir naiviai tikėtis, kad tampi nematoma. Taip, nepaisant visko, aš vis dar myliu rudenį, tokį tobulai netobulą. Tada nieko nerašau, tik skaitau kitų mintis, daug šypsausi, kartais gal kiek kvailoka šypsena, tada prisimenu Tave… Nors žinau, kad man negalima Tavęs prisiminti. Nors žinau, kad niekada nesugrįši ir nebelaukiu. Bet kažkada mes turėjom mūsų savo rudenį. Bet kažkada mūsų žvilgsniai nebuvo svetimi.

Kažkada teko skaityti Olego Lapino straipsnį apie  tai, jog vieną dieną viskas sugrįžta ir visi žmonės, kurie tau kažkada rūpėjo, pasirodo tavo gyvenime, tik tuomet jie jau būna nebereikalingi. Nustebote? Bet tikrai… Kartais taip būna. Man labai patiko Olego Lapino paaiškinimas, kodėl taip atsitinka: “Taip yra dėl to, kad traukiniai niekad nevažiuoja į vieną pusę, viskas eina ratu. Ir traukiniai visuomet sugrįžta.” Tik gaila, kad sugrįžta pavėlavę… O jei ir nebegrįžta, mes randame naujas stoteles, naujus traukinius, vagonus, galų gale, naujas transporto priemones. Nes, sutikite, labai jau pabosta laukti tų vėluojančių traukinių?..

Ir visgi rudenį mėgstu niūniuoti šią Domanto Razausko dainos nuotrupą, kurią kažkada tau niūniavau:“Nesakyk man sudie jeigu dar iš tiesų nežinai; pasibaigė amžius, o kitas užtruks amžinai; ir krenti lietumi ir bučiuoji ir glostai akis; aš ištiesiu tau delną kai kitą rudenį lis” Turbūt iš įpročio?

Rodyk draugams

Iš nematomo dienoraščio

Įrašas 2011 02 06

Šį kartą bandysiu trumpai papasakoti apie tarptautinę (atsisveikinimo) vakarienę, kurią surengė lenkė (viena iš naujųjų ir nuostabiųjų mano Ispanijos draugių). Kodėl atsisveikinimo? Nes visi draugai pamažu iškeliauja namo, o lenkė ir toliau lieka studijuoti Zaragozoje antrąjį semestrą. Ta proga jai kilo mintis darkart visus sukviesti į savo jaukųjį butą (kuriame vyktavo pačios pačiausios fiestos). Kiekvienas turėjome kažką pagaminti, kad atspindėtų tos šalies virtuvę. Šį kartą bulvinių blynų nekepiau, cepelinų neviriau, nes jų ir nemėgstu, pasitelkusi visą savo likusią fantaziją nutariau tiesiog nunešti keptos duonos (maniškė būna panaši į Čili kaimo keptą duoną). Beje, tikriausiai neminėjau to fakto, bet lietuviškų sūrelių ir lietuviškos duonos visada rasdavau mano rajone esančioje rusiškoje parduotuvėlėje (Estilo ruso). Ten su šeimininke ir bendraudavom rusiškai (laimei, šios kalbos išmokau dar vaikystėje, bežiūrėdama filmukus, dabar tikrai nesiskundžiu, praverčia). Parduotuvės šeimininkė labai nudžiugo, kad moku rusų kalbą, nors man ir pačiai Zaragozoje teko nemažai rusų sutikti, o su viena vokiete ir prancūze (jos mokosi rusų kalbos) rengdavome rusiškų filmų vakarus. Aš parūpindavau filmą, visos pasirūpindavome maistu (turėdamos omeny, jog rusai mėgsta sočiai pavalgyti), žodžiu, tas vakaras tapdavo tikra puota…

Desertui gaminau Tinginį. Tiesa pasakius, net nežinau, kokiai šalies virtuvei jis atstovauja, bet esu įvaldžiusi Tinginių gaminimo techniką (kai tingiu kepti pyragą, gaminu Tinginį). Tik šį kartą teko jį gaminti ypatingomis sąlygomis, pusę miesto apvaikščiojau, kol radau, kur galima nusipirkti sviesto (man liežuvis vos apsiverčia tą daiktą vadinti sviestu, bet tebūnie). Kažkiek laiko pakovojusi su tuo sviestu visgi gavau norimą rezultatą, kuris pranoko lūkesčius. Kitą dieną, susikrovusi visą mantą ir pasiskolinusi iš Ramintos lietuvišką vėliavą, žygiavau į šventę. Kiek papuošę namus ir pakabinę vėliavas, pradėjome laukti svečių (žinau, kad tas svečių keistai skamba, bet lenkės ir slovakės bute jaučiausi kaip namuose).

Beje, štai kokia staigmena šįkart mane pasitiko:

Ant durų užrašas - “sveiki atvykę” ir dar Lietuvos vėliavos spalvomis (tai lenkės ir slovakės darbas ir, žinoma, visagalio interneto), buvo tokia maloni staigmena, kad dar labiau pakėlė jau ir taip puikią vakaro nuotaiką (ir ne ne ne, nereikia ašarų, tą vakarą visi susitarėm neverkti).

O dabar šiek tiek pasigirsiu… Rumunas labai išgyrė mano darytą Tinginį ir pasiėmęs visą dėžutę valgė ir valgė taip gražiai šypsodamasis (gaila, kad niekas nenufotografavo:}), tada paklausė ar manęs dar niekas nevedė, sakė, kad vien tik dėl to Tinginio jau mane vestų. (Ar jau pasakojau apie mano ypatingą meilę rumunams?) Jie buvo patys draugiškiausi žmonės, ne tik vaikinai, bet ir merginos, kurių dėka išlaikiau ekonomikos globalizacijos ir integracijos egzaminą. Tačiau tą vakarą Tinginys sužavėjo ne tik rumunus, bet ir ispanus, slovakus bei kitus, ir buvo paskelbtas kaip geriausias to vakaro patiekalas (kažkaip per daug paprasta, ar ne?) Aš, žinoma, nesipriešinau.

Paskutinis vakaras buvo vienas iš smagiausių, ten sutikau ispaną Migelį (Miguel) , kuris prieš metus viešėjo Vilniuje, tad kokią valandą prakalbėjome apie Vilniaus lankomiausias vietas, lietuviškus patiekalus bei Lietuvos žmones. Kažkodėl visi ispanai labai linkę klausinėti, kokia mano nuomonė apie Lietuvos vyrus, kokie jie yra ir pan. Gal kažkoks specialus vadovėlis Ispanijoje yra išleistas, pvz.: “Lietuvos vyrai - ypatinga rūšis“? Gaila, kad mano naujasis pažįstamas neliko sužavėtas Vilniumi, nors viešėjo rugpjūčio mėnesį, liko nepatenkintas lietuvišku (šaltu?) oru bei aukštomis kainomis (ar pastebėjote, jog dauguma Vilniaus kavinių turi specialų meniu turistams?). Man labai pagailo šio žavaus ispano, tad pakviečiau jį dar kartą aplankyti Vilnių (ir mane), pažadėdama, kad būsiu pati geriausia gidė.

O vakaras buvo nuostabus, kiekvienos šalies patiekalas buvo nepakartojamas, labiausiai mane sužavėjo slovakų patieklas (tokie kaip makaronai su aguonomis ir saldžiu padažu) ir visa tai gamino patys vaikinai. Vakaras baigėsi šokiais ir bandymu groti būgnais.

(Nuotraukoje mūsų mielasis draugas Oziris)

Rodyk draugams

Taip, lyg paskutinį kartą

Esu ne kartą girdėjusi žmones sakančius, kaip jie nemėgsta pirmų kartų. O aš su šypsena prisimenu savo pirmąjį bandymą važiuoti dviračiu (kuris baigėsi įvažiavimu į tvorą ir nubrozdintais keliais), pirmasis sienos kirtimas ir pasų tikrinimas, pirmasis skrydis lėktuvu, pirmasis pasirodymas scenoje, pirmasis eilėraštis, sukeverzotas dar vaikiška ranka, pirmoji alga, pirmasis bučinys… Ir kas sakė, kad pirmasis blynas visada būna prisvilęs? Galbūt… kartais, bet būtent tai visada prisimename su šypsena (na, dažniausiai)…

Labiausiai aš nemėgstu paskutinių kartų… (Ne tai, kad nemėgstu), aš jų tiesiog nekenčiu! Paskutinis apsikabinimas, paskutinis įdomiausios knygos puslapis, paskutinė atostogų diena, Paskutinis skambutis mokykloje, paskutiniai pusryčiai jaukioje Kretos kavinukėje, paskutinis šaukštelis braškinių ledų, paskutinis šokis, paskutinė daina D.R. koncerte, paskutinis… Aš taip siaubingai bijau paskutinių kartų, kad kiekvieną kartą apsikabindama man brangų žmogų, sulaikau kvėpavimą.

O dabar, kai visa mano erasmus svajonė eina į pabaigą, liko tik viena savaitė, dar negaliu to suvokti, kad jau lygiai po savaitės užmigsiu savo lovoje, o ryte matysiu vaizdą jau pro savo langą. Rodos, tik vakar tempiau didžiulį lagaminą ir kuprinę ant pečių, ieškodama gatvės ir būsimųjų namų. Rodos, tik vakar pamačiau tas dvi mano mylimiausias palmes (universiteto aikštelėje), du statybininkai nusišypsojo ir įdėmiai nužvelgė (turbūt suprato - erasmus studentė).  Rodos, tik vakar ėjau iš baro į barą, ieškodama interneto (namuose dar neturėjome), mielas senukas du kartus pavaišino mane kava, pirmą kartą važiavau į universitetą, skambinau tėvams, sakydama, kad važiuoju atgal namo… O dabar jau paskutiniai kartai, greitai tas kelias į universitetą bus pamirštas, kaip ir maloni bibliotekininkės šypsena bei skanūs (specialiai man) pagaminti sumuštiniai su sūriu… Pasimirš ir tas laukimas, ir baimė, ir be galo pažįstami veidai, kurių pasiilgsiu labiausiai. Kodėl būtent tada, kai viskas prisijaukinta ir artima, reikia pasakyti sudie?

O dabar nuolatos būna paskutiniai pietūs - ir erasmusų posakis: “Įpilk dar sangrijos,o rytoj”… Pažįstami veidai pamažu iškeliauja, juos pakeičia nauji. Po savaitės ir aš galėsiu pasakyti: “Manęs čia būta, bet visai negyventa” [D.R.] Ar Zaragoza mane prisimins?

Finišas gal greit.
Juk tu manęs neradai
Paskutinį kartą,
Rankos man nelaikei
Paskutinį kartą.
Dabar daryk atvirkščiai,
Nors tada juk buvo verta  [dainos ištrauka]

Rodyk draugams

Aš gavau stylish apdovanojimą!

Tikriausiai pirmą kartą gyvenime atėjusi į savo blogą ir perskaičius komentarus, visiškai sutrinku ir net nebežinau, ką berašyti…:) Pasirodo, kad ir aš gavau stylish apdovanojimą, kas man buvo išties labai netikėta ir džiugu. Tad labai dėkui nuostabiajai harpy

Deja, nesilankau čia dažnai, todėl ir apie apdovanojimą sužinojau tik šiandien…

  • Dabar, gavusi šį apdovanojimą,  turiu išduodi, iš ko jį gavau.
  • Parašyti 7 dalykus apie save
  • Ir išrinkti tuos, kam perduodu titulą bei pranešti šią gerą žinią.

Taigi Apie Save:

1) Šiuo metu studijuoju Ispanijoje (kaip erasmus studentė), deja, mano kelionė ir nuotykiai jau eina į pabaigą, bet mokytis Ispanijoje buvo viena iš didžiųjų mano gyvenimo svajonių, kurią susigalvojau dar vaikystėje. Galbūt meilę ispanų kalbai pažadino meksikietiški serialai, kuriuos žiūrėdavom, kai leisdavom vasaras pas močiutę kaime. Kai baigiau mokyklą, skubėjau į ispanų kalbos kursus, pamenu tuos vakarus, kai draugai eidavo kur nors pasilinksminti, o aš po darbo šaldavau stotelėje, laukdama autobuso, kuriuo važiuodavau į kursus mokytis tos kalbos. Tiesa, dar prieš tai (mokyklos laikais) visai netikėtai pavyko nuvykti į Barseloną, tai buvo mano pirmoji kelionė lėktuvu ir pirmoji į Ispaniją. Įsimylėjau tą miestą, grįžau ten dar kartą po poros metų ir dar labiau pamilau. Na, o dabar gyvenu ir mokausi Saragosoje. Ir žinau, jog kada nors (jau labai greitai) vėl grįšiu į Ispaniją, nes liko labai daug nepamatyta ir neįgyvendinta. O gal tiesiog todėl, kad Meilė yra toks dalykas - nežinai už ką, bet myli ir viskas…

2) Negalėčiau gyventi be muzikos. Ji nuolat su manimi. Dievinu tuos vakarus, kai užmiegu besiklausydama muzikos, net tuos rytus, kai iš lovos keliuosi lydima muzikos (kokios nors radio stoties), tiesa, rytai man nepatinka, visas mano gyvenimas verda naktį, rytais aš nedarbinga, tingi, nepatenkinta visu pasauliu (gal kiek ir sutirštinau spalvas, bet čia, kad labiau suprastumėt, kaip man rytais sunku). Tiesa, būna ir išimčių, kartais savo noru šoku iš lovos į šaltą dušą ir lekiu į miestą gerti savo rytinės kavos. Bet dabar ne apie rytus, o apie muziką: Mano skonis dažnai keičiasi, neturiu mėgstamo stiliaus ar muzikanto. Lietuvoje mane užbūrė ir pakerėjo Domanto Razausko muzika (visos grupės bendras darbas) Tai kažkas, ko neįmanoma išgirsti internete ar nupasakoti žodžiais, reikia tiesiog nueiti į koncertą ir pajusti…

3) Labai myliu savo šeimą. Negalėčiau įsivaizduoti gyvenimo be jų. Mama ir tėtis mano geriausi draugai, su kuriais kalbu apie viską viską, jie labai atlaidžiai žiūri į mano kvailystes bei nesąmones. Mano sesė - tai puikus pavyzdys, kad nuo neapykantos iki meilės tik vienas žingsnis. Vaikystėje mušėmės, mėtėmės kėdėmis ir panašiai, dabar esam neišskiriamos, neįsivaizduočiau savo gyvenimo be sesutės, kuri yra nepaprastai talentinga - labai gražiai piešia..:) Dar turim katiną - storą, tingų, mielą, žodžiu, dabar jis šeimoje užėmė mažiausiojo vaidmenį ir visi labai atlaidžiai žiūri į jo išdaigas bei sudraskytus baldus.

4) Šokiai… Šokiai taip pat svarbi mano gyvenimo dalis. Aš nuolat šoku. Jei ne iš tikrųjų, tai bent mintyse dėlioju visokius žingsnelius. Bet dažniausiai šoku iš tikrųjų, tiesiog įsijungiu muziką ir pasileidžiu į savęs ieškojimus - tai nuostabi terapija, kuri išvaro visokias neigiamas mintis (dabar dažniausiai jas man išvaro ilgas ilgas miegas). Kai tik galiu, lankau šokius, dabar žinau, kad greitai ir vėl juos lankysiu, todėl netveriu savo kailyje.:)

5) Negalėčiau gyventi be žaliosios arbatos. Kai noriu save pasilepinti, nusiperku kokios nors arbatos. Mama sakė, kad jai visos tos žalios arbatos nemaloniai kvepia ir kad jinai jų negali gerti. O aš tiesiog išprotėjusi dėl jų. Beje, juodąją arbatą taip pat geriu be cukraus, ir jei kas nors netyčia įberia bent žiupsnelį, iškart tai pajuntu ir nebegaliu gerti…  Čia turėčiau paminėti, kad kolekcionuoju cukrų (taip, taip, teisingai supratote - cukrų), tokiuose gražiuose įpakavimuose. Turiu visą kolekciją iš įvairių šalių ir miestų (anksčiau draugai lauktuvių man parveždavo cukraus). Mėgstamiausia pasisėdėjimo vieta Vilniuje - man yra Coffe inn’o kavinukė Trakų gatvėje (ir čia jokiu būdu ne reklama, bet ar gaila gerą dalyką pagirti?:)) Kai esu Ispanijoje, nuolat apie ją svajoju, apie tą skanią kavą, sūrio pyragą ir baristos šypseną. Dažnai čiumpu kavos išsinešimui ir lekiu į universitetą, taip išgyvenau praėjusią žiemą.

6) Knygos… Na, taip, knygos  irgi svarbi mano gyvenimo dalis. Esu priklausoma nuo skaitymo. Galiu tvirtai pasakyti, kad knygos mane išmokė to, ko niekada nesugebėtų išmokyti nei viena mokykla ar universitetas. Pamenu, kaip kartais vietoj ėjimo į pamokas, pasirinkdavau dieną su knyga ir dabar dėl to nei kiek nesigailiu, nes nuostabiai praleisdavau dieną. Dabar rašytojų rašytoja man yra Anna Gavalda (reikėtų jai specialų skyrių paskirti)… o bet tačiau galbūt kada nors

7) Kas dar liko nepaminėta? Oi, labai daug kas. Dar labai mėgstu keliauti, pamenu tą dieną, kai pirmą kartą pravažiavau sieną. Tada man buvo septyniolika metų ir su ‘mokykla’ keliavome į Strasbūrą. Nuo to laiko ir prasidėjo mano kelionės be kurių negalėčiau gyventi (tikrai tikrai)… Dar turėčiau paminėti, kad esu beviltiška romantikė, svajotoja, tikiu stebuklais ir viskuo panašiu, kas su tuo susiję (net Kalėdų Seneliu), vis dar tikiu, kad gėrį nugali blogis, mėgstu padėti žmonėms, myliu mažus vaikus ir gyvūnėlius (ne padarėlius, nes visokių vorų, tai bijau…). Labai vertinu paprastumą, man nieko nėra baisiau už tas merginas su priaugintais plaukais, nagais, padidintais papais ir panašiai. Manau, kad vaikinai, lakstantys paskui tokias yra kvailių kvailiai. Todėl žmogaus vidus ir nuoširdumas man didžiausia vertybė.

O dabar apdovanojimai:

Aš nelabai dažnai čia lankausi. Jei perskaitau kažką gražaus, tai gali būti, kad tiesiog pakomentuoju ir pamirštu. Dauguma blogų, kuriuos skaitau jau apdovanoti ir net ne vieną kartą, todėl savo apdovanojimą skiriu

Tiltas per amžinybę - už nuoširdumą ir grąžintas akimirkas

Arbatajuodoji - tiesiog už viską viską (pati žinai už ką). Ir nors jau esi gavusi apdovanojimą, negaliu tau jo dar kartą neskirti.

Ramintina - irgi esi gavusi apdovanojimą, bet man labai priimtinas tavo rašymo stilius…

Ir labai labai Ačiū visiems. Tikiu, kad yra dar koks milijonas neatrastų ir neperskaitytų blogų ir labai tikiuosi, kad bent pusę iš jų pavyks atrasti ir perskaityti. Ir dėkui tiems, kurie skaitot mano rašliavas, žemai lenkiu galvą;)

Rodyk draugams

Apie oro uostus (romantiškai)

Sėdžiu savo kambary ir šypsausi monitoriaus ekranui. Nusišypsočiau ir kam nors gyvam, bet nieko nėra šalia - belgė, su kuria kartu nuomojamės butą vis dar mėgaujasi žiemos atostogomis mylimojo glėbyje, gal ir gerai, nes jai visai ir nenorėčiau šypsotis.

Šiandien aš laiminga. Ir ne todėl, kad šviečia saulė, o kambarys kvepia mandarinais ir pagaliau pavyko išsikepti idealius lietinius su bananais. Net ne todėl, kad trečiame namo aukšte apsigyveno miela juodaodė, kuri kiekvieną rytą pasitinka klausydama muzikos ir dainuodama. O vakarais girdžiu gyvą muziką (su savimi atsitempė ir pianiną). O mano šiandienos šypseną sukelia lengvas kavos aromatas (kavos su pienu, ruduoju cukrumi ir žiupsneliu cinamono). Mintimis aš skraidau…

Ar Jums kada teko laukti skrydžio ilgiau nei porą valandų, o galbūt net visą naktį blaškėtės oro uoste, bandydami rasti vietą, kur bent porai valandų galėtumėte užsimerkti ir panirti į lengvus sapnus?

Man patinka oro uostai, jie kvepia nuotykiais, kelionėmis, laukimu, svajonėmis, atsisveikinimais, ašaromis. Kvepia pigia ir skania kava, brangia kosmetika, dvejonėmis, baime, skubėjimu ir visišku lėtumu. Jie kvepia ilgesiu ir nenoru pasileisti ir džiaugsmu - pagaliau susitikus. Tikiu, jog kiekvienas oro uostas saugo ne vieną Meilės istoriją, ir ne tik…

Viena mano pažįstama kažkada man prisipažino, jog norėtų atšvęsti savo gimtadienį oro uoste, nes be galo dievina keliones, skrydžius, kelionių ir nuotykių kvapą ir tą jausmą pilve (kas tai - jaudulys ir džiaugsmas drauge?) Aš labai tikiu, kad JI kada taip ir padarys ir kuriame nors oro uoste skraidys balionai ir kvepės gimtadienio tortu.

O man tiesiog patinka stebėti žmones oro uostuose, kurie išlydi ir pasitinka, liūdi arba džiaugiasi. Kaip išsiskiria ir nenoriai paleidžia vienas kito rankas mylimieji… Ar atkreipėte dėmesį, kokie tada būna jų žvilgsniai?

Asmeniškai man teko nakvoti trijuose oro uostuose: Barselonos, Berlyno (įvardinčiau kaip patogiausią miegojimui, nes įsitaisėme ant patogios kavinės sofutės, o ta kavinė dirbo per naktį) bei Milano (Bergamo) oro uoste, čia patyriau daugiausia nuotykių. Jau pradedant vien tuo, kad apsauginis italas pasiūlė praleisti naktį jo namuose, mat turi patogią dvigulę lovą. O ryte žadėjo pavaišinti skania kava ir parvežti atgal į oro uostą. (Kokie jie rūpestingi…)

Prisipažinsiu, kad kartais esu beviltiška romantikė. O kaip Jums toks scenarijus?

Naktis oro uoste, netikėta pažintis su vaikinu, kuris taip pat turi praleisti čia naktį, miegojimas šalia ir netikėtas rankų sunėrimas, kai nežinai net vardo, bet jauti, kad žinai daugiau. Šypsenos vienas kitam atsimerkus, stebėjimas miegant, noras laikytis už rankų per naktį. Baimė pažinti, pasileisti ir išsiskirti, o paskui tiesiog gyvenimas valandomis, minutėmis, akimirkomis. Tuzinas rožių išlankstytų iš servetėlių, rytinė kava (su pienu, ruduoju cukrumi ir žiupsneliu cinamono), ilgi pokalbiai ir keistas jausmas pilve (jaudulys, džiaugsmas, drugeliai?). Jausmas, kad kažkas pagaliau perskaitė tavo mintis. O gal mąsto tai pat? Norų sutapimas (susižadėti Paryžiuje)… Ir salsa ant slidžių oro uosto plytelių su keista muzika iš mobiliojo telefono. Pažadas išmokyti šokti tango. Mokymasis skirtingų kalbų ir nuoširdus juokas… ir tas žvilgsnis. O paskui ilgas atsisveikinimas, apsikabinimas ir pažadas… Kartais lėktuvai savo noru galėtų pakeisti kryptį, ar ne?

O paskui šypsena viską prisiminus ir lengvas kavos aromatas…

Eisiu pasišypsint kam nors mieste, šiandien gražus oras. O vakare darkart pažiūrėsiu Love Actually (net nežinau, kelintą kartą šiemet… bet labai tinka oro uostų temai)

P.S. patys gražiausi dalykai įvyksta netikėtai.

Smagių Jums skrydžių:)

Rodyk draugams

Naujieji metai Ispanijoje

Naujieji metai Ispanijoje - Nochevieja

Kalėdos Ispanijoje - šeimos šventė, labai svarbu visiems susitikti, kartu pietauti tėvų namuose. Naujieji metai švenčiami triukšmingai kur nors mieste.

Paprastai prieš Naujųjų metų sutikimą ispanai taip pat pietauja namuose, vėliau išeina į miestą. Būtina centrinę miesto aikštę pasiekti laikrodžiui dar nespėjus išmušti dvyliktos valandos, kadangi Ispanijoje gyvuoja tradicija prieš pasitinkant Naujuosius metus suvalgyti 12 vynuogių (po vieną su kiekvienu laikrodžio dūžiu ir sugalvoti norą),manoma, kad tai atneša laimę. Ši tradicija prasidėjo, kai po itin didelio vynuogių derliaus Ispanijos karalius nusprendė visiems Naujųjų Metų išvakarėse padovanoti vynuogių.

Tokį pagarbų požiūrį į vynuoges - gerovės ir linksmybės simbolį, ispanai paveldėjo iš senovės romėnų, prieš daugelį amžių viešpatavusių Iberijos pusiasalyje.

Paprastai vynuoges į aikštę žmonės atsineša patys, tačiau jų galima nusipirkti ir čia pat. Parduotuvėse prieš Naujuosius taip pat pardavinėjamos specialios vynuogės - mini konservų dėžutėse. Ten jos būna be odelių ir kauliukų, tokias daug paprasčiau suvalgyti greičiau. Tačiau, jei nesuspėji suvalgyti vynuogių iki dvyliktos valandos, tai tampa linksma atrakcija, kai reikia sveikinti draugus bei artimuosius pilna burna vynuogių.

Beje, net ir neatvykusieji į aikštę, valgo vynuoges namuose  (žiūrėdami tiesioginę transliaciją iš pagrindinės miesto aikštės).

Ir aš ten buvau, šampaną gėriau, burnoje vynuoges turėjau, linksmai rately sukausi ir ryto sulaukt nenorėjau:)

Tai buvo pirmieji Naujieji sutikti ne Lietuvoje. Kažkada net svajoti apie tai nedrįsau, o dabar… Norėčiau kiekvienus Naujus Metus sutikti vis kitoje šalyje. Tai nepakartojama galimybė pažinti kitas kultūras bei tradicijas. Mane nustebino, kad ispanai išties moka linksmintis. Pamenu, kaip baisu stovėti Naujųjų Metų naktį Katedros ar Rotušės aikštėse. Iš visų pusių skraido fejerverkai, tušti šampano buteliai, o jei dar kas prisikabinti sugalvoja… Saragosoje viskas buvo kitaip. Aikštėje erdvu, žmonės nesusigrūdę, visi draugiškai žiūri į laikrodį, valgo vynuoges, vėliau gėrisi specialiais fejerverkais, šauna šampaną ir sveikina vieni kitus, šoka, klausosi koncerto. Mūsų (erasmusų) būrelis pradėjo šokti ratelį, taip užkrėtėme daugybę žmonių, kurie taip pat nutarė prisijungti, ratas vis didėjo, mūsų šypsenos platėjo, tas jausmas, kai gera nuotaika užkreti kitus yra nepakartojamas…

TRIJŲ KARALIŲ ŠVENTĖ

Sausio 6 diena - Trijų Karalių šventė. Tai labai svarbi diena Ispanijoje. Bet kadangi esu lietuvė ir ši šventė man visada reikšdavo pabaigą Kalėdų, atsisveikinimą su eglute ir šventine nuotaika, leisiu sau tik trumpai aprašyti ispanų šventimo tradicijas.

Ispanų vaikams ši diena, o tiksliau naktis iš sausio penktosios - stebuklų naktis. Nes būtent tą naktį namuose apsilanko Trys Karaliai (Tres Reyes Magos) ir atneša dovanų. Paklausite, o kaip Kalėdų Senelis? Ispanai mano, kad tai amerikietiška tradicija, todėl ne visose ispanų šeimose apsilanko Kalėdų Senelis, bet Trys Karaliai būtinai aplanko vaikus ir atneša jiems norimus žaislus. Prieš eidami miegoti vaikučiai turi palikti prie durų savo išblizgintus batus, kad Kasparas, Merkelis ir Baltazaras žinotų, kiek vaikų gyvena tuose namuose. Pagal tradiciją dovanos taip pat turėtų būti paliktos batuose arba prie batų.

Sausio penktą dieną po miestus važinėja persirengėliai, dalija vaikams saldainius. O tradicinis šios šventės akcentas – didžiulis riestainio formos pyragas, į kurio vidų įdedama simbolinė figūrėlė bei pupelė (kas randa figurėlę - sulauks sėkmės, o pupelė reiškia, kad reikės sumokėti už visą pyragą) :) Dabar dedami ir rašteliai arba koks siurprizas (viskas priklauso nuo šeimininkės, kuri tą pyragą kepa), bet tai būna pyragas staigmena. Jis vadinasi - Roscón de Reyes. Pyragas papuošiamas vaisiais, kurie simbolizuoja brangakmenius ant Trijų Karalių drabužių.

Šiais metais viena konditerijos kompanija į tokį pyragą įdėjo prizą - 2000 eurų čekį. Kažkam ši šventė bus dviguba:)

Gal ir man nusiblizginti savo batukus ir pasidėti prie durų? Gal taip sulauksiu Trijų Karalių? Nes Kalėdų Senelis jau seniai mano laiškų nebeskaito…

Labanakt:)

Rodyk draugams

“Gražiausios šventės tos, kurios vyksta mūsų viduje”

Gražiausios žiemos šventės ir vėl akimirkai leidžia sugrįžti į vaikystę, kur šilti namai, kambary stovinti eglutė ir tie kvapai… Jų neįmanoma pamiršti, net ir per daugelį metų. Rodos, kai kurie dalykai metams bėgant išties pasikeičia, pakintame ir mes, ir mūsų svajonės, bet Kūčios taip ir lieka mažu stebuklu mūsų širdyse. Ir išmušus dvyliktai, vis dar slapčia pasižiūrime pro langą, o gal pagaliau pamatysime JĮ?:)

Šios Kalėdos man buvo stebuklingos, nes grįžau namo į Lietuvą ir galėjau pasidžiaugti savo šeima bei pasimatyti su draugais. Tokiomis akimirkomis iš tikrųjų supranti, kas yra tikrasis Kalėdų stebuklas. Ir nebereikia nieko, visus šilčiausius pasaulio kampelius, visas palmes iškeistum į bent vienai dienai grįžimą namo, kur viskas kvepia ir primena vaikystę…

O dabar aš vėl Zaragozoje ir skaičiuoju valandas, likusias iki NAUJŲJŲ METŲ.

PAŽADAI KITIEMS METAMS:

Nevėluoti, Nemeluoti sau, Netikėti vyrų pažadais, Daug šypsotis, Jaustis laimingai, Nebijoti įsimylėti, Nebijoti atsisveikinti, Atsikratyti stereotipų, Būti vaikiška, Daug šokti, Įsimylėti gitarą iš naujo, Pasidaryti sau mažas šventes ir per jas vartytis pataluose su knygomis ir žaliąja arbata, Dainuoti, nepaisant to, jog kaimynai mano, jog neturiu balso, Nusišypsoti simpatiškam vaikinui, Nebijoti laikinumo, Sugauti ir nepaleisti svajonės, Nusidažyti plaukus, Lankytis teatre ir koncertuose, Išlaikyti vairavimo teises, Nuvažiuoti į Ispaniją, Italiją ar dar velniai žino kur, svarbu, kad širdis skraidintų, Netikėti horoskopais, Lankyti savo svajonių kursus, Globoti benamius šunis, Užkrėsti žmonės gera nuotaika, Lankytis sporto klube, Gerti Coffe Inn’o kavytę kada tik panorėjus, Savo brangiems žmonėms nuolat priminti, kaip juos myliu, Nebijoti nuotykių, Švęsti savo gimtadienį, Šokinėti per balas, kai niekas nemato, Vis dažniau pasipuošti suknele, Prisiminti, jog galimybės pasitaiko, bet nesikartoja, MYLĖTI…

2010 METŲ APDOVANOJIMAI:

METŲ RAŠYTOJA - ANNA GAVALDA

METŲ MUZIKA - DOMANTAS RAZAUSKAS, JUSTINA KAMINSKAITĖ (tai ne tik muzika, tai kažkas, ko neįmanoma pasakyti žodžiais, bet galima išgirsti širdimi)

METŲ KELIONĖ - KLAIPĖDA, NIDA, JUODKRANTĖ, PALANGA (įrodžiau sau, kad ir Lietuvoje galima gyventi)

METŲ NAKTIS - NAKTIS MILANO (BERGAMO) ORO UOSTE

METŲ KVAILYS - G.B. (gavęs šį titulą ir besidžiaugiantis apdovanojimu, jis nepatenka į NAUJŲ METŲ traukinį ir lieka stovėti kažkur BALTOSIOS stotelėje, palinkėkime jam…)

METŲ KNYGA - SHANNEN DOHERTY  ”BADASS: A HARD - EARNED GUIDE TO LIVING LIFE WITH STYLE AND (THE RIGHT) ATTITUDE”  (Tai geriausia knyga, kurią kada teko skaityti, su nuotraukomis, patiekalų receptais, gyvenimiškai patarimais, pažadu, kad būtinai paskirsiu vieną įrašą būtent jai)

Baigiant šį įrašą prisiminiau vieną nutikimą, kurį mačiau savo akimis.  Tai atsitiko Vilniuje, jauna ir labai stilinga mergina kaukšėjo aukštakulniais senamiesčio gatve, ją lydėjo susižavėjimo žvilgsniai (ypač vyrų). Rankose ji nešėsi kelis pirkinių krepšius ir staiga paslydo, visai ne kaip grakšti stirna. Pirkiniai pabiro ant žemės, stebėjau žmonių, ypatingai tų, dar prieš porą sekundžių ja susižavėjusių vyrų žvilgsnius, rodos, ta pati mergina, o jie nepuolė jai tiesti pagalbos rankos. Nes ji paslydo, suklupo, padarė klaidą, pasirodė nevykusi?

Taigi norėčiau Jums ateinančiais metais palinkėti nepaslysti, nesuklupti, bet visų labiausiai, linkėčiau mokėti atsikelti - patiems, net jei niekas nebetikės, kad pakilsite, net jei nebus nei vieno, kuris ištiestų Jums ranką, visada atsiminkite, kad tik mumyse slypi ta didžiausia jėga, kuri priverčia keltis ir eiti toliau, su dar didesne jėga ir šypsena veide. Niekada nepamirškite, kad ją turite.

Istorijos herojė taip pat pakilo nuo žemės, apžiūrėjo nubrozdintus kelius, nusiavė aukštakulnius batelius, susirinko pirkinius ir nutipenusi prie artimiausio ledų kioskelio, nusipirko šokoladinių ledų, ir ėjo toliau, lyg niekada nebūtų parkritusi, taip, lyg aplink nebūtų nei vieno ją stebėjusio žmogaus.

Stebuklingų Jums švenčių ir nuostabių ateinančių metų.;)

P.S. Ar pastebėjote, kad “Gražiausios šventės tos, kurios vyksta mūsų viduje” ? [Frederic Beigbeder mintis] Nes šventės mūsų viduje nesibaigia.:) Vaikystėje nekęsdavau sausio pirmosios, nes visi stebuklai baigdavosi ir vėl tekdavo laukti visus metus. Dabar supratau, kad stebuklai niekada nesibaigia, o mėgstamiausia mano diena sausio pirmosios paryčiai, kai lengvai nusiaunu batelius, nusivelku šventinę suknelę ir panyru į pūkinius sapnų patalus, širdyje taip gera ir lengva, nes žinau, nes visu vidumi suvokiu, kad jau NAUJIEJI METAI, viskas prasideda iš naujo ir jie man atneš daug daug nepaprastų akimirkų.

Rodyk draugams

“Kas geriau - ledinė vasara, ar karšta žiema?”

Vakar man mama pasakė: “nesistenk, kad būtų gražu, daryk taip, kad pati jaustumeisi laiminga“. Šitie žodžiai dabar skamba mano galvoje, pastarąją savaitę kankina nemiga. Tiesiog guliu iki ketvirtos ryto ir negaliu užmigti. Negalvoju, mintys per daug susimaišiusios, kad ką nors galvočiau. Jau beveik trys mėnesiai kaip turiu naują lovą ir beveik naują gyvenimą. Beveik, nes ir toliau esu to pačio scenarijaus herojė, tik veiksmo vieta pasikeitė.

Neseniai išlaikiau pirmąjį - prancūzų kalbos egzaminą. Sausį laukia daugybė atsiskaitymų, prezentacijų ir kitų nesąmonių.  Bet man tai nerūpi. Kartais net pamirštu, kur ir ką studijuoju, kuo ir dėl ko gyvenu.

Kartais reikia sustoti, amžinas skubėjimas trumpina gyvenimą. Amžinas laukimas ilgina gyvenimą… Ar kada pastebėjot, kad laukimo sekundės virsta minutėmis, minutės - valandomis, valandos - dienomis, o dienos… Dienos ištisais mėnesiais.  Laukimas visada prailgsta, bet aš vis tiek laukiu, kol pati pajuntu, kad tas laukimas tapo nesvarbus, kad kažkas pasikeitė ir man to nebereikia. Net gavusi jį - pastebiu, jog mano akys prisipildo ne džiaugsmo, bet ašarų. Ir vėl prasideda kitas laukimas…

Šiandien vieno mano draugo gimtadienis. Aštuonis metus aš svajojau, kada galėsiu jį pasveikinti. Kiekvienais metais, jo gimimo dieną, pagalvodavau apie jį ir mintimis nusiųsdavau gražiausius linkėjimus. Labiausiai norėjau tą dieną jį apkabinti, nudžiuginti, bet jis buvo kažkur toli. Ir man beliko tik laukimas. Prieš pusmetį likimas vėl mus suvedė, atėjo ta didžiai laukta akimirka, kai metų metus saugotus ir kauptus žodžius galėčiau sudėti į popieriaus lapą ir išsiųsti (visgi esu Ispanijoje, negaliu jų pasakyti, negaliu apsikabinti), bet šiandien supratau, kad neturiu pasakyti. Nebeliko kadaise laikytų ir brangintų jausmų, neliko ir žodžių, tik trumpas, standartinis sveikinimo tekstas… Taškas.

Bet būna ir dar blogiau. Būna, kad sutikus žmogų, su kuriuo kartu skaičiavai žvaigždes, juokeisi lyg mažas vaikas, dalinaisi savo svajonėm, vaikščiojai šaligatvio borteliais, valgei ledus, laikei už rankos, kol nebejautei savosios, apkabinai, o dar nepaleidus pasiilgai… Būna, kad sutikus tokį žmogų, tiesiog neturi ką pasakyti. Ir jau nebelauki. Tiksliau pradedi laukti kažko naujo, o jei neturi ko laukti, dirbtinai išsigalvoji laukimą. Padeda (bent jau trumpam).

Kuo šis įrašas kvepia Ispanija? Nelabai kuo. Bet jis kvepia manim. Kažkada vaikystėje, kaip ir daugelis mergaičių, svajojau būti tobula. Mano idealas buvo kruopščiai suformuotas aplinkos - ilgi, šviesūs ir peroksido nukamuoti plaukai (paskutinis mados klyksmas). Bet kuo toliau, tuo labiau man pradeda patikti natūralumas: tikra šypsena, natūrali plaukų spalva, kuo mažiau makiažo ir žmonės, kurie neslepia emocijų. Nuo visų kitų man norisi trauktis šalin. Negaliu suprasti tų vaikinų, kurie žavisi dirbtinumu: soliariume pakepinta oda, priaugintais plaukais ir nagais, peroksidiniais plaukais, kuriuos taip nemalonu liesti. Galbūt manysit, jog aš pavydžiu, nes pati nesugebu taip atrodyti. Gali būti, kad nesugebu, bet ir nenoriu, nes, mano pastebėjimu, dažniausiai tos merginos taip bando užmaskuoti kitus savo trūkumus, savo vidų, išsilavinimo spragas. Galiausiai nelieka nieko, tik tuštybės mugė, tik valandos praleistos prekybos centre, renkantis naujus drabužius… O laikas nestovi vietoje. Bet kiekvienam savo.

Kartais man atrodo, kad mano laimė panaši į drugelį. Praeina nemažai laiko, kol ją pajuntu, o pasidžiaugti kartais galiu tik akimirką. Ir vėl aplanko kažkoks netikrumo jausmas, klausimai. Pastebiu, kad pradėjusi gyventi Ispanijoje, daugelį dalykų išmokau matyti kitaip. Neseniai padėjau vienai močiutei pereiti gatvę, kai ėjome, ji tiek daug kalbėjo… Ne apie save, ligas, bet apie savo anūkus, vaikus, kurie ją aplanko kiekvieną šeštadienį. O paskui ji ir vėl gyvena laukimu. Nuo šeštadienio iki šeštadienio… Ji žiūrėjo man į akis ir daug šypsojosi, ir man kažkodėl užėjo noras ją nufotografuoti. Ji pasirodė tokia tikra ir graži - pilna išminties, prisiminimų, gerumo. Palinkėjo man daug visko gero, pažiūrėjo į mano akis ir pasakė, kad nelaikyčiau liūdesio, bet leisčiau jam išeiti. Pasakiusi “iki pasimatymo” nuėjo tolyn. O aš pasukau link namų, taip ir nesuprasdama, koks jausmas manyje pasiliko.

Mano liūdesys negeria kavos, nesėdi ant palangės, neskęsta ir nebraido balose, nenori išeiti, bet kartais leidžia man jį pamiršti ir tada jaučiuosi velniškai laiminga: gerdama sangriją su naujaisiais draugais(?), gerdama karštą šokoladą su čiūromis, kalbėdama ispaniškai (juk apie šią kalbą taip ilgai svajojau), sėdėdama paskaitose, valgydama sumuštinį su sūriu (specialiai man pagamintą universiteto valgyklos virėjos), nes tokius labiausiai mėgstu. :) Jaučiuosi laiminga, kai sukuosi salsos žingsneliu, sėdžiu kino teatre, stebiu žaidžiančius vaikus (savo mėgstamiausiam parke), su kursioku važiuoju jo automobiliu ir specialiai pagarsinu mano mėgstamiausią dainą, nepastebiu, kaip dainuoju… Laimė ateina tada, kai sėkmingai išsikepu skanių blynų su bananais ir šokoladu, ir valgau juos žiūrėdama kokį nors ispanišką filmą. Daugybė dalykų verčia mane jaustis laiminga. Bet labiausiai už viską noriu jaustis tikra. Sugebanti ne tik džiaugtis, gyventi kažkada susikurtame pasaulyje, bet ir pastebinti tikrovę.

Neseniai sutikau Jį. Tą, dėl kurio mano širdis vėl įgavo keistą plakimą. Žinoma, viskas ne pagal planą… Jis gyvena Ispanijoje, o aš tik mergina iš Lietuvos. Jis kalba tik ispaniškai, o aš visada svajojau, kad turėsiu vaikiną, su kuriuo galėsiu kalbėti valandų valandas (apie viską ir apie nieką)… Bet man labai retai pavyksta sutikti tokį žmogų, kurio akyse atpažįstu save ir dėl kurio taip klystu… Dažnai mes matome tai, ką norime matyti. Taip jau atsitiko, kad su tuo vaikinuku turiu daryti praktinį logistikos darbą. Mes ilgai vienas į kitą žiūrėjome, o tada jis man pasakė: “žinai, norėčiau tave geriau pažinti, lėtai pasivaikščioti, atsisėsti ant suoliuko, valgyti ledus, stebėti žmones, norėčiau matyti, kaip juokiesi… Bet tai neturi jokios reikšmės, nes greitai tu vis tiek išvažiuosi į savo Lietuvą”…

“Žmonės yra vieniši, nes užuot statę tiltus jie mūrija sienas.” Metų gražiausios šypsenos laimėtojas lieka be prizo. Taškas?

“Kas geriau - ledinė vasara, ar karšta žiema?” - šią frazę kažkada perskaičiau Albert Sanchez Pinol knygoje “Šalta oda”. Dėl kai kurių knygų tampu tiesiog pamišusi ir rašau visas frazes į užrašų knygelę, vėliau pastebiu, kad berašydama išmokau mintinai ir nuolat kartoju. Taip paprasta ir gražu, rodos, pati taip norėčiau pasakyti, bet kažkas tai padarė pirmiau…

Kas geriau? Vakar pas mus Ispanijoje buvo 19 laipsnių šilumos. Gruodžio 8 dieną. Jaučiausi kaip pavasarį, nors artėja Kalėdos. Lietuvoje sniegas, o čia džiaugiausi kupranugariais (pačioje miesto aikštėje). Pirmą kartą savo gyvenime mačiau tikrus kupranugarius, todėl krykštavau iš džiaugsmo (tikriausiai) labiau nei vaikai.

Rašysiu Kalėdų seneliui laišką, prašydama ne vaikino, o kupranugario dovanų. Gal tai bus lengviau įgyvendinama svajonė?

Rodyk draugams

Keletas faktų apie Ispaniją

  • Ispanų kalba yra trečioji kalba, daugiausiai vartojama pasaulyje (po kinų bei anglų kalbos).
  • Devyniolikto amžiaus pabaigoje 60 milijonų žmonių kalbėjo ispanų kalba. Dabar ja kalba maždaug apie 500 milijonų žmonių. :)
  • Ispanų autoriai (tokie, kaip Gabriel Garcia Marquez ir Isabel Allende) puikuojasi Pasaulinės literatūros bestselerių sąrašuose ir yra laimėję tarptautinį kritikų pripažinimą.
  • Tos pačios lyties atstovų santuoka Ispanijoje įteisinta 2005 m. liepos 3 dieną.
  • Ispanijoje įprasta susitikus pasibučiuoti į abu skruostus.
  • Valgymo įpročiai:

  • Ispanija yra antra pagal dydį šalis, (pirmoji Kipras) turinti tokį didelį barų skaičių.  Lankymasis baruose užima didelį vaidmenį ispanų gyvenimuose.
  • Neišsigąskite nešvarių grindų Ispanijos baruose (net jei visos grindys būna servetėlėmis nuklotos)… Ispanijoje visai normalus ir priimtinas reiškinys (mėtyti šiukšles ant grindų baruose). Dažniausiai nešvarios grindys byloja, kad čia puikus aptarnavimas ir gera maisto kokybė, todėl daug lankytojų. Dažnai baro šeimininkai imasi tokios gudrybės, kad pritrauktų daugiau lankytojų ir specialiai liepia nešluoti grindų. (Įdomu, kaip į tai sureaguotų Higienos inspekcija Lietuvoje?)
  • Kiekviename  bare galima surasti ispaniškų užkandžių - tapas. Kurių būtinai reikia paskanauti (labai tinka prie vyno arba alaus). Tapų kokybė priklauso nuo baro. Zaragozoje būtinai rekomenduoju aplankyti barą Lizaran  (tapų baras). Daugelio ispanų nuomone - čia patys skaniausi užkandžiai ir gan žemos kainos. Kiekvienas tapas yra ant smegtuko, norimą užkandžių skaičių įsidedate į lėkštę, o baigę valgyti, tiesiog nueinate prie baro ir parodote smeigtukus padavėjui, tada užmokate. Klausiate, kaip dėl sąžiningumo?:) Kaip jau minėjau, ispanai yra įpratę šiukšles mėtyti ant grindų…
  • Pusryčiai (“desayuno”) Ispanijoje dažniausiai apie 10 valandą ryto. Jie dažniausiai būna labai lengvi: kava arba natūralios apelsinų sultys, prancūziškas ragelis arba skrudinta duona su džemu.
  • Pietūs - patys svarbiausi. Dažniausiai pietaujama namuose (siestos) metu. Tada Ispanijoje nedirba daugelis parduotuvių, žmonės ilsisi.
  • Vakarienė būna labai vėlyva, dažniausiai prasideda nuo devintos valandos vakaro. Vakarieniaujama ne namuose, bet baruose.
  • Tortillas Ispanijoje yra ne tas pats, kas tortillas visur kitur. Ispanijoje taip vadinamas bulvių ir kiaušinių apkepas.
  • Rodyk draugams