„Tau turbūt visada reikės Ispanijos”, - pastebi senas pažįstamas. Ir jo pastebėjimas taiklus, jis nugula man ant sąžinės, kad kažkur yra šalis, kurioje man taip gera, bet gyvenu čia, Lietuvoje, nes man ir čia gera. Todėl ir esu tarp dviejų, visiškai skirtingų šalių, bet tikroji Meilė gyvenime gali būti vienintelė. Todėl reikia rinktis. Pasirinkimai mus dažnai erzina arba liūdina, ir net priėmę juos, niekada nežinome, ar pasielgėme teisingai. Tiesa, niekada ir nesužinosime, nes pasirinkdami pasuksime tik vienu iš duotųjų kelių, o kiti taip ir liks nepraminti, niekada neišbandyti.

Sugrįžtu čia po dviejų metų tylos, pamiršusi slaptažodį, šypsausi skaitydama Jūsų laiškus ir komentarus, ir pasidaro taip gera. Gera net tada, kai sėdėdama galvoju, ką dar turėčiau parašyti. Gera rašyti sau, kai žinai, jog galbūt niekas taip ir neperskaitys mano minčių, ir jos liks įrėmintos į šią erdvę, bet priklausys tik man.

Aš visada norėjau tobulo gyvenimo. Tokio, kokius matydavau kino filmuose ar serialuose. (Būtų užtekę ir tokio kaip „Seksas ar miestas” arba „Gossip Girl”). Bet tobulybė gyvena tik socialiniuose tinkluose (jei mums pavyksta tinkamai parinkti nuotraukos filtrą ir nutaisyti būtent šypseną). Visa kita  tik bandymas prisijaukinti gyvenimą. Pripažinti save - tobulai netobulą,  nes niekam kitam iš tikrųjų ir nesi įdomus. Svarbiausia mūsų užduotis - susidraugauti su savimi, tą dabar ir bandau daryti: linguodama šokio ritmu, vėl dainuodama, ar svajodama, ištiesusi rankas ir sveikindama saulę (joga), ir atrasdama Vilnių iš naujo.

Niekada nemėgau rudens, bet prisipratinau ir jį, lygiai prieš šešis metus išklydusi iš įprasto kelio ir išvažiavusi į Ispaniją. Nuo tada kiekvienas ruduo - man iššūkių metas, kai įmetu save į kokią keistą situaciją ar keistą iššūkį ir bandau išplaukti. Taip mes augame, taip gyvename, palikusios baltus kaspinus pakelėje, ir jau seniai pamiršusios kažkada ragautos kreidos skonį. Mes vis dar žaidžiame klases, šokinėdamos plytelėmis, ir įveikdamos pačių susikurtas kliūtis. Mes vis dar vagiame obuolius iš kaimyno sodo, nes kažkodėl atrodo, kad kitapus tvoros jie būtinai saldesni ir didesni. Mes vis dar svajojame (ir tai yra nuostabu), kaip ir kvėpuoti rudenėjantį orą.

P.S. Grįžtu. Arba noriu sugrįžti.

Patiko (0)

Rodyk draugams