BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Gyvenimas Kanaruose

Yra toks posakis: „Nesvarbu, kur norėjau nueiti, svarbu, kur nuėjau“.

Kažkada svajojau, kad visas mano gyvenimas sutilptų į vieną lagaminą. Dabar jau antra savaitė kaip gyvenu Lanzarotėje. Keista, nes dar prieš porą metų nieko nežinojau apie šią  Kanarų salą, tik šį pavasarį  vienas draugas čia buvo nukeliavęs, bet net svajote nesvajojau, kad kada nors čia gyvensiu. Permainų vėjas pats renkasi kryptį.  Dabar visi mano daiktai sutelpa į vieną lagaminą. Kambaryje turiu veidrodį, lovą ir mažą spintelę. Ir man nieko netrūksta. Jau po poros dienų savo naująjį kambarį vadinau namais, o paprasta, girgždanti lova po vienuolikos valandų darbo atrodo pati patogiausia ir minkščiausia. Vos atsigulus ir užmiegu. Rodos, kažkas ištrynė visas mano mintis, ateities planus ir ilgus pamąstymus prieš miegą. Liko tik šiandiena. Tik begalinis fizinis nuovargis ir noras rizikuoti, keistis, gyventi, nes čia pajutau, koks didelis skirtumas tarp gyventi ir egzistuoti.

Dirbu animatore viename viešbutyje, keista, nes apie šį darbą taip pat niekada nemąsčiau, nors turizmas buvo viena iš mano svajonių sričių. Visada smagu pamatyti, kas dedasi kitapus užsklandos. Tik aš vis dar nesuvokiu – nei kur esu, nei ką čia veikiu. O ir galvoti nelabai yra laiko. Naujas gyvenimas traukte įtraukė, aplinkui nauji žmonės ir visiškai neregėta duona. Atvykau čia tik prieš porą savaičių, bet jau galiu pasakyti, jog savotiškai myliu Lanzarotę. Žinoma, būna ir daug sunkių akimirkų. Tikriausiai net neįsivaizduojate, kaip sunkiai dirba padavėjai, kambarinės ir animatoriai. O jie tikrai labai labai sunkiai dirba. Pirmiausia – labai sunku visada šypsotis žmonėms, nes būna akimirkų, kai tau liūdna, ar ką nors skauda, deja, tai tik tavo bėdos. Klientai apie tai neturi nieko sužinoti, jie visada nori matyti pajacą, kuris juos linksmintų. Ir nieko nepadarysi. Jei atsikeli ir jautiesi baisiai, pasidarai tobulą makiažą ir toliau šypsaisi. Niekas net nepastebi, jog kažkas ne taip. Juk tu animatorė. Atsikeli ryte ir šypsaisi iki vakaro, o laisvomis minutėmis akis dengia akiniai nuo saulės, jie turi dvejopą poveikį. Čia niekam nerūpi nei kas esi, nei kaip jautiesi. Apskritai mano nuomonė apie žmones, gyvenančius keturių ar penkių žvaigždučių viešbučiuose, nepasikeitė. Jie – daržovės, turinčios pinigų ir galinčios užsisakyti bet kokią melodiją. O, kai turi pinigų, mentalitetas nėra svarbus, net užsienio kalba nėra reikalinga. Atleiskit man, jog nekalbu visomis pasaulio kalbomis. O gerai būtų.

Myliu Lanzarotę, todėl, kad čia šilta, net karšta, o jei lyja lietus, tai toks gaivus ir malonus odai, jog norisi po juo stovėti ištisas valandas. Myliu Lanzarotę, nes čia turiu galimybę tobulėti, daryti tai, ko niekada nedariau gyvenime. Atrasti save iš naujo. Kaip mano bosas sako, reikia stengtis pasiimti kiek galima daugiau. Dabar aš, pavyzdžiui, mokausi vokiečių kalbos. Ir jau kažkiek susišneku su turistais. Dirbu su vaikais, kuriuos jau spėjau pamilti ir, manau, kad ir jie mane. Kaip gera grįžti vakare namo (į viešbutį), kai tave išskėstomis rankomis pasitinka miela mergytė Sofi (iš Anglijos).  Kai kiekvieną dieną turi  sugalvoti kažką naujo, kad dvi valandas turėtum darbo su vaikais. Kaip pusvalandį kalbiesi su miela moteriške iš Anglijos, kaip ji sušalo baseine…

Čia susipažinau su vengre, kuri dirba restorane ir kalba rusiškai. Ji jau mano draugelė (pastebėjau, kad rusų kalba vienija žmones, kad ir kur tu bebūtum.) Apskritai visas personalas, o ypač vaikinai man labai malonūs. Su jais kalbam mano mylimiausia ispanų kalba ir kartais jaučiuosi taip, jog ši kalba jau giliai manyje, įaugusi į odą, pasklidusi venomis… Ir aš niekada niekada nenoriu su ja skirtis.

Lanzarotėje susipažinau su Mickey. Olandas – jau dešimt metų dirbantis Ispanijoje. Šou atstovas, animatorių karalius. Matėsi, kad aš jam patikau. Galbūt savo paprastumu. Bet jis man visą vakarą  buvo labai mielas.  Aš taip pat turėsiu dalyvauti panašiuose šou, jei nesugalvosiu pakeisti darbo, o ši mintis galvoje jau kirba. Šį kartą buvau tik žiūrovė, bet kartu mačiau, kiek daug žmonės atiduoda savęs.  Ir kai jis visas šliapias priėjo prie manęs po pasirodymo, apkabino ir draugiškai pabučiavo, supratau, koks velniškas dalykas yra tas pramogų verslas. Gyveni tam, kad išdalintum visą save žmonėm.  Tą patį matau ir dirbdama užkulisiuose. Per porą savaičių sutikau tiek daug skirtingų ir nuostabių žmonių. Visi jie gyvena iš pramogų šou. Pati savo akimis mačiau tragiškas sambos šokėjos pėdas, pati savo rankomis siuvau sugedusį sambos šokėjo liemenės užtrauktuką. O viena magė – nuo tų visų karūnų ir galvos aksesuarų jau faktiškai nebeturi plaukų… Visi šie žmonės labai šilti. Magė net gyrėsi, jog kai gyveno Italijoj, turėjo dvi drauges lietuves. Kas vakarą matau vis kitokius šou, kostiumus, žmones, bet visi man palieka vienodą nuotaiką ir klausimą. Kur dingo jie patys? Jie visi kažkur paskendo turistų žvilgsniuose ir piniguose. Ir kai sambos šokėjas elastiniu bintu du kartus apsivyniojo koją, dėl kurios skausmo vartoja labai stiprius vaistus, man viduje pasidarė taip tuščia. Bet žinokit, scenoje jis visą laiką šypsojosi, niekas net nesuprato, jog kažkas blogai…

Nors čia esu dar tik antra savaitė, bet patyriau tiek, kiek per visą gyvenimą nesu patyrusi. Kalbu ne tik apie sunkų fizinį darbą dienos metu ir psichologinį – vakaro pasirodymų metu. Kai per valandą reikia suspėti išsiplauti galvą, apsirengti, pasidaryti nepriekaištingą makiažą ir vėl šypsotis. Atrodo, jog po visų tų darbų grįžusi krisiu į lovą, bet noriu gyventi kažkiek ir sau. Čia sutikau ir JĮ. Negaliu sakyti, jog gyvenimo Meilę. Negaliu sakyti, jog apsvaigau, nes didelėms emocijoms čia nelieka laiko, bet paprasčiausiai mums labai gera kartu. Tai vaikinas iš Vengrijos, su kuriuo leidžiu beveik kiekvieną vakarą, ir namo grįžtu tik paryčiais. Galiu drąsiai sakyti, jog tik Lanzarotėje pajutau, kokia turi būti tikra meilė ir koks sunkus darbas yra dviejų žmonių santykiai. Pirmą kartą gyvenime nieko negalvoju, leidžiu įvykiams tekėti savo vaga. Pirmą kartą nebijau prarasti, nesisavinu, nekuriu ateities planų, bet mėgaujuosi kiekviena mums Dievo duota akimirka ir pirmą kartą gyvenime esu tokia laiminga. Kartais atrodo, jog vaidinu romantiniame filme – kai valandų valandas sėdime ant gultų ir susikabinę žiūrime į žvaigždėtą dangų, o čia pat ošia jūra…

Rodos, viskas, kas buvo Lietuvoj, liko Lietuvoj. Čia verda naujas gyvenimas. Tačiau man brangūs žmonės visada yra su manimi. Mano mintyse ir širdyje. Ir nors negaliu naudotis internetu (tik slapčiomis), iš vienos pusės tai liūdina, iš kitos – tai turi tam tikrų privalumų – nežinau, kas dedasi aplinkui. Gyvenu nauju ritmu, kasdien valgau keturių žvaigždučių restorano maistą, kasdien matau jūrą ir mėgaujuosi glamonėmis ir bučiniais, kurių taip troško mano siela. Kartais pagaunu save bėgant kažkur į niekur. Bet tada sustoju. Juk gyvenimas – tėra tik spektaklis, o visi mes – aktoriai. Ir kaip yra pasakiusi Kristina Sabaliauskaitė: ,,Kiekviena kelionė tave kažkuo pakeičia. Ir tu jau niekada nebūsi toks, koks buvai anksčiau.“ Tiesa… Tik nei liūdna dėl to, nei linksma. O jei būna labai labai sunku – atsidarau savo mylimiausių kvepalų mėginuką „La vie est belle“ ir prisimenu, jog „gyvenimas yra gražus“.:)

Rodyk draugams

Kai studentavimo metai praeity arba paskutinis blogo įrašas

Pastaruoju metu mane aplanko keistas  jausmas, lyg būčiau tabula rasa, lyg manyje jau nebūtų likę nieko, ir to jausmo niekaip negaliu atsikratyti. Mes visi gyvename dėl kažko, kažkam, kažkuo. Jau nuo pat mažų dienų statome svajonių pilis, vienos jų - tokios vaikiškos, netvirtos ir sutirpsta taip pat greitai, kaip ir vaisiniai ledai karštą vasaros dieną. Kitos lydi mus visą gyvenimą - iki pat senatvės. Pavyzdžiui, mane visada lydės beprotiškas noras išmokti groti fortepijonu. Tai bemaž vienintelė iš mano likusių vaikystės svajonių. Kitos  lengvai sutirpo ant vaikiškų delnų, man net nespėjus joms pamoti.

Vaikystėje visada norime kuo greičiau suaugti, būti tokie, kaip tėtis ar mama, o galbūt dar geresni. Mes net žaidžiame namus, imituodami suaugusiųjų gyvenimą, skubam greičiau atsisveikinti su darželiu, išmokti skaityti, pabaigti mokyklą, įstoti į universitetus ar kolegijas, įsimylėti, sukurti šeimas, susirasti svajonių darbą. Dauguma iš mūsų niekada negyvena šia diena, nes esame per daug susikoncentravę į kada nors, į ateitį.

Aš niekuo nesiskyriau nuo daugumos. O galbūt skyriausi, nes didžiąją dalį vaikystės ir paauglystės praleidau iliuzijų ir svajonių pasaulyje. Nes mano pasaulis buvo šimtą milijonų kartų geresnis už tikrąjį, nes aš turėjau kiek daugiau svajonių nei danguje yra žvaigždžių.

Mano gyvenimas keitėsi daugybę kartų. Aš jį keičiau. Buvau pats įrodymas sau, jog daug, labai daug ką galima pakeisti.

Tačiau naujovės dažniausiai baugina. Baimę kelia ne pats pasikeitimas, bet nežinojimas, kas bus toliau. Man atrodė, kad aš visada žinodavau, kad turėjau milijoną A, B ir net Ž variantų. Bet, deja, tik atrodė. Dabar stoviu ant bedugnės krašto. Vėl praradusi meilę. Ir kažkur pakeliui išbarščiusi visas savo svajones. Ir tas jausmas, kai atsikeli ryte ir kelias sekundes neprisimeni, kaip tau skauda. Ir sielos skausmas nedėkingas tuo, kad nepadeda jokie vaistai. Jį įveikti ir nugalėti gali tik pats.

Ir velniop tegu eina tie “gyvenimo mokytojai”, kurie kasdien į interneto erdvę lenda su savo motyvacijom, tobulų santykių receptais, “jei galiu aš, gali ir tu” frazėmis. Apskritai su savo tobulu gyvenimu. Nes taip tobula negali būti kiekvienam. Ne kiekvienam iš dangaus krenta tobuli vyrai, butai, tobuli šunys, darbo pasiūlymai. Negalima visą gyvenimą gyventi rožiniame pasaulyje, kad ir kaip visi bemėgtų optimizmą, reikia suvokti, jog vieną dieną tas stebuklingas muilo burbulas gali sprogti. O kas tada? Rašau tai iš patirties, nes  pačiai taip nutiko ir vėl turėjau gyventi mirtingųjų gretose.

Mano tėtis visada sako, jog gyvenimas, tai zebras. Aš sakau, jog maniškis turbūt gimė juodaodis. Bet anokie čia juokai. Jau seniai stengiuosi nerašyti ilgų sakinių, ilgų tekstų, ir visai nerašyti. Šis blogo įrašas bus paskutinis, nes reikia sudėlioti taškus ir paleisti pavėjui skristi savo mintis. Bet jau greitai apsigyvensiu naujoje erdvėje ir tikiuosi, jog užteks jėgų  vėl viską pradėti iš naujo.

Dėkui tiems, kas buvote su manimi, su mano mintimis, su mano pasauliu. Mainais į tai, noriu Jums palikti kelis gyvenimo patarimus, kuriuos atradau per tuos penkerius studijų metus:

1. Visada pirmiausiai galvokite apie save, nes patikėkite, kiti žmonės pirmiausia apie Jus vis tiek negalvoja.

2. Prieš ko nors atsisakydami, ar sakydami ne, pagalvokite, ar Jums tikrai to nereikia? Jeigu reikia, bet nedrįstate to pasiimti, ar galvojate, jog esate neverti. Paprasčiausiai negalvokite, o imkite (nebūtinai kalbu apie materialius daiktus). Nes progos pasitaiko, bet nesikartoja (dažniausiai niekada).

3. Jei ką nors mylite, nebijokite tam žmogui parodyti savo jausmų. Jei Jus pasiųs velniop, nusišypsokite ir mintyse tam žmogui palinkėkite sėkmės. Visada verta pabandyti, kad vėliau nebūtų reikalo galėtis dėl to, ko nepadarei.

4. Nesivadovaukite taisykle, jog kitas yra ne siena, galima pastumti, (na, nebent su mažomis išimtimis). Žinau, jog atsiras tokių, kurie bandys ‘pastumti’ Jus pačius. Ar tai bus malonu?

5. Nelaukite progų, patys jas sukurkite. Dauguma mūsų vis dar gyvena laukimu. Pažadame sau, jei padarysime tą ar aną, tada galėsime… Nesąmonė. Veikite čia ir dabar. Nusipirkite bilietą į norimą koncertą, spektaklį, knygą, galų gale, pasiskolinkite pinigų ir išvykite į norimą kelionę! Bet svarbiausia, niekada neatidėliokite progos pamatyti sau brangų žmogų. Net jei jis ir gyvena už tūkstančio kilometrų. Neplanuokite, o tiesiog veikite.

6. Bijokite daryti klaidas. Taip, klysti yra žmogiška ir taip - iš klaidų mokomasi. Bet kiekviena klaida palieka pasekmes mūsų gyvenimuose. O didesnės klaidos palieka randus, kurių jau, deja, nesunaikinsi. Priimkite savo klaidas, bet stenkitės jų nekartoti.

7. Dažniau vadovaukitės proto, o ne širdies balsu. O dar svarbiau - nesivadovaukite kitų nuomone. Dažnai jausmai mums trukdo blaiviai mąstyti, pamatyti realią situaciją. O kiti žmonės turi rūpintis savo gyvenimu, ne Jūsų.

8. Pamirškite taisyklę, jog niekada nebūna per vėlu. Būna. Bet jei jaučiatės labai labai suklydę, nebijokite pabandyti pakeisti situaciją. Nes yra ir kita taisyklė - per vėlu būna tik tada, kai gulime šešios pėdos po žeme. Bet ja vadovaukitės daug rečiau nei pirmąja.

9. Nebijokite atsisveikinti. Nebijokite paleisti. Jei žmonės savo noru išeina iš Jūsų gyvenimo, jų ten niekada ir nebebuvo. Neprisiminkite jų ir nesigailėkite.

10. Gyvenkite šia diena, bet nepamirškite, jog greičiausiai ir rytoj reikės gyventi. Ir nepamirškite, laimė yra kasdienybė ir ji slypi ne virtualiame, bet realiame pasaulyje.

11. Džiaukitės tais, kurie yra šalia Jūsų. Dabar ir šią akimirką.

12. Leiskitės į gyvenimo, bet ne Meilės paieškas. Ji Jus pati susiras.

Šiais metais aš gavau du diplomus, bet… dar prieš juos gaunant supratau, jog niekas taip gerai neišmoko, kaip pats gyvenimas. Ir nepykite ant jo, jei jis Jus nuvilia. Tiesiog priimkite jį. Nes kiekvieno mūsų istorija skirtinga.

Rodyk draugams

Mano pavasaris

Žemuogių arbata,

Šaldytos braškės,

Nusivylimas,

Draugai(?)

Truputis saulės,

Nelauktas sniegas,

Gal Meilė,

Noras Jį apkabinti gimtadienio proga,

Susimaišę jausmai,

Klausimai, susimaišę su trimis taurėmis balto vyno,

Košmarai naktimis,

Bakalaurinis darbas,

Tušti lapai,

Ilgi naktiniai pokalbiai,

Dar ilgesni laiškai,

Ilgesys. Daug ilgesio.

Juokas. (kartais netikras)

Ir ašaros (iš širdies).

Vienatvė ir nesvarbu kur, ir nesvarbu su kuo.

Vitaminai.

Taurė grietinininių ledų su vyšnių sirupų.

Lengvas (visai nekaltas) cigaretės dūmas.

Seniai mėgta, bet prarasta muzika.

Tikėjimas,

Nusivylimas.

Mėlyna. Daug mėlynos.

Gėlės ant palangės.

Kava.

Tavo kvepalai.

Neramus miegas.

Nesibaigiantys sakiniai.

Knyga be penkto puslapio.

Slidūs žurnalų viršeliai.

Troleibusai, autobusai, kurie veža į niekur.

Bedvasiai žmonių veidai.

Nuvogta šypsena.

Pasiilgta praeitis ir… dabartis.

“Mano pavasaris - Tavo pavasaris”

Rodyk draugams

Kol žiema dar neatėjo

Nepastebimai prabėgo ruduo (sakau tai be jokio ilgesio). Tačiau, kol dar neatėjo žiema, jaučiu, jog turiu parašyti dar bent vieną įrašą. Gal kiek asmenišką, sentimenatalų, melancholišką (visa tai juk puikiai tinka rudeniui?). Ir nors pradėjome gyventi Kalėdinėmis nuotaikomis (Vilniuje prie Katedros jau stovi Kalėdinė eglė), ir visi tie keisti, sovietų laikus primenantys papuošimai… Bet tebūnie. Reikia džiaugtis tuo, ką turime, juk “gražiausios šventės vyksta mūsų viduje”, taip sakė. F.Beigbeder, taip manau ir aš, ir dar turbūt keletas milijonų žmonių visame pasaulyje, kurie nealpsta dėl blizgučių, prabangos, ir viso ko, kas suteikia trumpalaikę, dirbtinę laimę.

Šį įrašą norėčiau paskirti Meilei. Apie ją labai gražiai neseniai rašė Mieloji Arbata Juodoji. Parašysiu ir aš, tik kiek savaip, o dar tiksliau, pacituosiu laišką, kažkada rašytą svajojant apie laikus, kurie niekada negrįš. Kodėl viešai? Nes būna žmonių, kuriem statomi paminklai, rašomos poemos, odės, skiriami romanai, dainos, viešai kniaukiamos serenados po langais. Arba tiesiog būna žmonių, kuriuos nori ir bandai pamiršti, bet negali.

Viešai prisipažinsiu, kartais pagaunu save galvojant, “kas būtų, jeigu būtų”… Arba dar blogiau, imu savęs klausinėti, ar dar prisimeni mane. Kartais? Aš Tave kartais (irgi). Ar kada skaitei šias mano rašliavas? Nusišypsojai, susiraukei bent kartą? Ne? Tai ir neskaityk. Neverta. Visada bijojau prisileisti Tave arčiau savęs, bėgau, nes maniau, kad Tu pirmas pabėgsi. Dabar jau nebesvarbu. Abu pabėgom į skirtingas puses. Laimingi(?) Aš taip!

Prieš metus būčiau pasakiusi kitaip. Galbūt net tyliai pašnabždėjusi, jog pasiilgau. Pasirodo, net ilgesys pavargsta, pasensta ir tiesiog išgaruoja, bet kartais… Kartais būna tokių akimirkų, kai apima nostaligija visiems seniems dalykams, tada galvoju, kaip siaubingai norėčiau pamatyti Tavo veidą, išgirsti balsą (dar dažniau pagalvoju, kad vis dar Tavęs noriu, bet ne, jau nebe…) Telefono numeris seniai ištrintas.

Laiminga būnu, kai negalvoju apie Tave. Bet ir tais (retais) atvejais kažkodėl šypteliu. Niekada neturėjau progos Tau pasakyti, jog nepykstu dėl tokio Tavo sprendimo, gailiuosi dėl savojo. Bet Tu juk ir pats žinai(?) Tu pasirinkai teisingai. (Kartais) reikia mokėti pralaimėt. Tu mane to išmokei.

Vis dar būna tokių akimirkų, kai norisi Tau parašyti, tiesiog pasidžiaugti kokia  nors nesąmone, ar šiaip. Bet tada suprantu, jog nesuregsčiau nei sakinio, visi tie mūsų ilgi pokalbiai jau praeitis. Nepaisant to, visada gera netyčia Tave pamatyti (dažniausiai tokie ir būdavo mūsų susitikimai), ypač Tavo šypseną (jos labiausiai pasiilgau).

Žinai, kažkur skaičiau, jog “po išsiskyrimo su mylimais, bet skirtingais žmonėmis - sunkiai, bet prisikeliama. Po išsiskyrimo su panašiais - kažkuri sielos dalis numiršta.”(Meluoju, žinau, jog šią frazę parašė Giedra Radvilavičiūtė, pastaruoju metu maitinuosi jos knygomis).  Tu buvai ir visada liksi. Bet kodėl Tau išėjus nebeliko manęs?

Kol dar neatėjo žiema, (nes kažkurį rudenį pažadėjai, jog žiemą grįši) man ji visad asocijuojasi su stebuklais, laukimu, Kūčių naktimi, mūsų jaukiu susitikimu, sniegu (kurio nemėgai), ir Tavo tuščiais pažadais, kurie niekada neišsipildys. O aš vis tiek tikiu stebuklais, džiaugiuosi, kai sninga ir nepaliauju svajoti. Tik dabar tos svajonės kitokios, daug kas pasikeitė, o aš nesijaučiu nugalėta.

Žinai, kartais vėlai vakarais, kai grįžtu namo, gatvė jau miega, slapčia žvilgteliu į Tavo langą, ten dega šviesa ir kažkodėl man pasidaro nepaaiškinamai jauku. Akimirką vėl prisiglaudžiu prie praeities. Bet tik akimirkai. Kažkodėl man labiau patinka gyventi Tavo kažkada pasakyta fraze: ” ir gyvenam toliau”, tai kaip scenarijus man, prireikė nemažai laiko, kol išmokau juo naudotis. Bet išmokau.

Kol dar neatėjo žiema, noriu, kad žinotum, jau niekada nebūsiu ta, kuri laukia, nes laukti pavargau. Atsirado nauji planai, nauji žmonės, kurie išmokė iš naujo šypsotis, tikėti, džiaugtis akimirkom. Širdis sugijo ir viskas tik į gerą. Žinok, kad šiuo prieššventiniu laikotarpiu jau nebegalvosiu apie Tave, bet visada, kad ir kas benutiktų, prisiminsiu Tave su šypsena.

Nes Tu buvai ir visada liksi.

Labanakt.

Tavo Ragana.

Žinot, o rašyti apie Meilę turbūt sunkiausia. Kai Ji šalia, “rašai sakinius be galo, nebėra laiko dėti taškus, reikia rašyti toliau, bėgti” [F.Beigbeder], kai Jos nėra, kiekvieno sakinio pabaigoje dedi daugtaškius, nes supranti, jog vis tiek niekada nesugebėsi parašyti to, ką jauti. O aš dedu taškus, be daugtaškių. Ir šią savo rašliavą norėčiau užbaigti Juditos Vaičiūnaitės eilėmis, kurias dar mokyklos laikais nusirašiau iš vadovėlio, lyg nujausdama - prireiks:

Patyrusiai tavo meilę sunku -
juk niekas tavęs nepakeis,
juk niekas tavęs nevertas.
Ir kuo aš kalta,
kad galiu tavęs šimtmečiais laukti,
apkursti, kai salė ima švilpti ir ploti.
Ir kuo aš kalta,
kad juokiasi miestas, jaunikiai ir vergės.
Ir kuo aš kalta,
kad lieku nuobodi ir keista Penelopė.
Aš noriu tau židiniu šviesti
pro metų ir sienų kiautą.
Gryna kaip idėja
tau noriu išsaugoti tyro vandens
nepaliestą sklidiną amforą.
Tegu visos moterų kartos
jaus tą laukimą, į mano širdį įdėtą,
išgirdusios jūrų ūžimą kriauklėj
ir matydamos tuščią kambarį.
Juk aš - iš tų, prie kurių sugrįžtama.
Ištikimųjų rūšies.
Visiems laikams kantrumu, išmintimi išgarsėjau.
Nušluostysiu kraują nuo rankų tau
savo plaukais ir lūpom.
Prie tavo kelių pravirksiu iš džiaugsmo.
Aš myliu tave, Odisėjau.

Rodyk draugams

Išvykę traukiniai sugrįžta pavėlavę

Šiandien man tikras sekmadienis, nes neveikiu to, ką veikiu įprastomis dienomis. Tiesiog mėgaujuosi diena, lėtai gurkšnoju arbatą (poilsis net nuo kavos), skaitau knygą, desperatiškai bandau nieko nerašyti, skaitau kitų straipsnius bjauriuosi Lietuvos žiniasklaida ir žurnalistais apskritai. Bet ką jau ten… Ar ne mano pačios svajonė prieš šešerius, penkerius, ketverius… prieš vieną savaitę nebuvo noras būti žurnaliste? Ir ne bet kokia, o ta atseit sėkmingąja, kuri daro karjerą į kairę ir dešinę ir taip beprotiškai yra jaučiasi visiems reikalinga. Tas noras paragauti žurnalisto duonos man buvo saldesnis už šokoladą. Buvo.

O šiandien man ruduo ir nuotaika rudeniška:

Pagaliau  vėl pajutau tikrą rudenį, taip gera išeiti į gatvę,  braidyti geltonų lapų jūroje, užsivilti mylimiausią rudeninį paltuką, užsidėti akinius nuo saulės (nors jos nėra) ir naiviai tikėtis, kad tampi nematoma. Taip, nepaisant visko, aš vis dar myliu rudenį, tokį tobulai netobulą. Tada nieko nerašau, tik skaitau kitų mintis, daug šypsausi, kartais gal kiek kvailoka šypsena, tada prisimenu Tave… Nors žinau, kad man negalima Tavęs prisiminti. Nors žinau, kad niekada nesugrįši ir nebelaukiu. Bet kažkada mes turėjom mūsų savo rudenį. Bet kažkada mūsų žvilgsniai nebuvo svetimi.

Kažkada teko skaityti Olego Lapino straipsnį apie  tai, jog vieną dieną viskas sugrįžta ir visi žmonės, kurie tau kažkada rūpėjo, pasirodo tavo gyvenime, tik tuomet jie jau būna nebereikalingi. Nustebote? Bet tikrai… Kartais taip būna. Man labai patiko Olego Lapino paaiškinimas, kodėl taip atsitinka: “Taip yra dėl to, kad traukiniai niekad nevažiuoja į vieną pusę, viskas eina ratu. Ir traukiniai visuomet sugrįžta.” Tik gaila, kad sugrįžta pavėlavę… O jei ir nebegrįžta, mes randame naujas stoteles, naujus traukinius, vagonus, galų gale, naujas transporto priemones. Nes, sutikite, labai jau pabosta laukti tų vėluojančių traukinių?..

Ir visgi rudenį mėgstu niūniuoti šią Domanto Razausko dainos nuotrupą, kurią kažkada tau niūniavau:“Nesakyk man sudie jeigu dar iš tiesų nežinai; pasibaigė amžius, o kitas užtruks amžinai; ir krenti lietumi ir bučiuoji ir glostai akis; aš ištiesiu tau delną kai kitą rudenį lis” Turbūt iš įpročio?

Rodyk draugams

Miškais ateina ruduo

Kai visa tauta masiškai apsikrėtusi krepšinio virusu laukia lemiamų rungtynių, vasara tyliai kraunasi lagaminus. Miškais ateina ruduo, kartu su savimi atsitempdamas dar didesnius lagaminus (rudenį juk reikia šiltesnių rūbų) bei nepasveriamą bagažą žinių ir daug ko naujo.

Rugsėjo pirmoji… Net jei tai ir ne šventė, tai bent jau pirmoji kalendorinio rudens diena. Vakar daug mąsčiau apie rugsėjo pirmąsias ir apie mokslus apskritai. Galbūt ne viskas buvo taip, kaip norėčiau, ne visos mokyklos laikų svajonės buvo įgyvenditos, tačiau šiandien man šventė. Liko vieneri studijų metai!

Galbūt kažkam jų liko visi keturi, gal net dvylika metų mokykloje (visai to nenorėčiau kartoti), tačiau kaip ten bebūtų, visi tie mokslo metai turi ir daug žavesio ir kartais užplūsta lengva nostalgija…

Ruduo man visad buvo meilės metas. Visos didžiosios gyvenimo Meilės gimė būtent rudenį. Įdomu, ką atneš šis ruduo?

Neseniai su vienu draugu diskutavome apie tai, kokia turi būti tobula moteris. Jis, žinoma, kalbėjo panašiai kaip ir visi vyrai: “velniškai seksuali, saikingai graži, protinga, bet ne per daug, žiauriai gera lovoje ir nenuodinga virtuvėje” ir dar kaip didelį privalumą pažymėjo norą turėti vaikų. O koks turėtų būti tobulas vyras? Ne, nesakykite nieko, nereikia, tobulo vyro įvaizdis šiais laikais tapo per daug iškreiptas…

Aš visgi manau, kad tobulų žmonių nebūna, tiek moterų, tiek vyrų, nes vis tiek atsiras kas nors netobulo, kas laikui bėgant vis labiau erzins. Nieko gyvenime nebūna tobulo, net patį tobuliausią romaną sugadina netikėta pabaiga, tobulą dieną – įkyrus kolegų skambučiai arba lietus… O, rodos, pačiai tobuliausiai kavai vis tiek visuomet kažko pritrūksta: tai per daug cukraus, tai per mažai cinamono, tai pienas kažkoks ne toks.

Tad ar verta siekti tobulumo tokiame netobulame pasaulyje? Ar verta vien tik studijuoti (kur ten studijuoti, parų paras mėlynuoti prie knygų), pamiršus visą studentavimą? Šį rudenį noriu visko saikingai: saikingai netobulos Meilės, stebuklingos praktikos vietos, jaukių rudeniškų vakarų, tik gerų knygų, ir pan. Visiems ir sau linkiu žinių, iš kur jos bebūtų, tegu jos būna tikros, jaudinančios, užgniaužiančios kvapą ir nepamirštamos.

Kai mano teta paklausė mano penkiamečio pusbrolio, kas yra laimė, jis net nedvejodamas atsakė” “palauk, tuoj pagooglinsiu“… Kažkodėl tokiais atvejais pasidaro labai liūdna ir baisu dėl ateities, dėl šiuolaikinių vaikų, kurie daug daugiau laiko praleidžia prie savo geriausio draugo kompiuterio ir daug rečiau paima į rankas knygą...

Rodyk draugams

Ir pagaliau…

Ir pagaliau

Mes tapom laimingi -

Tu ir aš,

Tik atskirai.

Rodyk draugams

Keturi milimetrai iki LaiMės

“Ar aš jau užaugau? Ar aš jau mokėsiu skaičiuoti prieš miegą miegoti viena? Nepasistiebusi dar negaliu pasiekti 4milimetrai 4milimetrai aš ant pirštų galiukų”… Šiandien per radiją net du kartus skambėjusi Empti daina, dabar pasirodė visai į temą. Aš jaučiuosi visai panašiai. Vos trys dienos iki mano gimtadienio, o aš kaip niekad laiminga, o taip nebuvo jau kokį gerą dešimtmetį (su viena maža išimtim).

  • Išsipildė vienas mano labai labai senas, bet labai labai svarbus noras.
  • Supratau, kad aš dar visai nesena. O neseniai sulaukiau ir komplimento, jog atrodau kaip devyniolikmetė. :) O širdyje jaučiuosi kaip šešiolikos, moters amžius labai painus dalykas.:)
  • Bandau gyventi sveikai. Na, žinot, visokios salotos, sriubytės ir panašus “briedas”. Būtų dar geriau, jei visas tas daržoves pirkčiau pas ūkininkus, bet vis teisinuosi laiko stoka…
  • Neseniai supratau, jog liko tik metai ir galbūt (tikrai tikrai) gausiu du diplomus ir prasidės naujas gyvenimo etapas.
  • Turiu labai gražią ir nuostabią mamą, kuri mane palaiko beprotiškose situacijose ir šiaip… Apie tėtį galiu pasakyt tą patį, žodžiu, su šeima man pasisekė.
  • Supratau, kad reikia dažniau vaikščioti į pasimatymus. O ką gali žinot. :)
  • Atsisveikinau su savo brangiuoju čigonu… Ką padarysi, matyt, nelemta.
  • Pasiryžau dar vienai avantiūrai ir galbūt jau visai greitai vėl krausiuosi lagaminus.
  • Vėl atradau gitarą. Ir supratau, kad norams išpildyti niekada nėra vėlu.
  • Vėl rašau! (šitą punktą reikėjo parašyt pačiam prieky). Ne šiaip sau rašinėju, bet rašau, gal iš to kas nors ir išeis. P.S. supratau, kad su poezija man nelabai kaip sekasi…
  • “Reikia tik labai norėti, pasistengti ir tikėt” (kartais tai veikia).
  • Radau save, supratau, kas man labai patinka.

O žinot, vaikai gydo! Man buvimas su jais pati geriausia meditacija ir sielogydos terapija. Pabuvusi pusdienį su savo mažosiomis pusseserėmis, pasijutau kaip naujai gimusi. Kas gali būti geriau už mažos būtybės susirangymą ant kelių, už prašymą padėti, už tokias gražias ir pasitikėjimo pilnas akis? Ir po tokio pusdienio pasijunti taip, lyg visas tas vaikiškas krykštavimas būtų įsigėręs į tave. Tiesiog nebegali nesišypsoti. :) Aš labai myliu mažus vaikus ir džiaugiuosi, jog ta meilė abipusė.

Netikėkite žmonėmis, kurie sako, kad yra labai laimingi ir visaip tą laimę rodosi -jie blefuoja, geriau patys kiekvieną dieną stenkitės tokiais būti.

Iki laimės trūksta tik keturių milimetrų, tik…

Rodyk draugams

Henrikas Radauskas - Pavasario naktis

PAVASARIO NAKTIS

Skambi lakštingala triukšmingai gieda.
Alyvom kvepia senstanti naktis.
O žalias mėnuo per medžius atrieda
Ir ima šviesti tiesiai į akis.

Atsiminimai skrenda mėnesienoj
Kaip angelai, ir aš nebegaliu
Užmigt nuo liepos silueto sienoj
Ir nuo žalių mėnulio spindulių.

O laikrodis kartoja seną melą,
Kad laimė šypsosi, kad ji gera,
Ir bėga jo tiksėjimas per stalą
Į džiaugsmą didelį, kurio nėra.

Rodyk draugams

Permainų vėjas

Šiandien ryte pagalvojau:”nuo kada gegužės mėnesis tapo man toks bjaurus?” Bet iš tikrųjų nieko čia baisaus, tiesiog: paskutinis pavasario mėnuo, sesijos, gimtadienis ir šiaip. O jūs pastebėjot, kokia graži gamta gegužės mėnesį? Kokie žiedai… Kad net norisi deklamuoti tą seniai, dar mokyklos laikais išmoktą eilėraštį:

Šiandien taip elegantiškai sninga,

Sninga žemėn medžių žiedais.

Panašiai mano meilė dingo

Su visais, visais pažadais.

O man kažkaip velnioniškai norisi viską keisti: rašyti trumpais sakiniais, dėlioti taškus ir niekada nedėti daugtaškių, nusidažyti plaukus raudonai, rūkyti prie atdaro lango, nuleidus kojas žemyn (kaip filmuose būna), padegti JO automobilį (šiaip, tiesiog profilaktiškai), avėti tik botais ir šokinėti per balas.

Bet labiausiai už viską noriu susikrauti didelį lagaminą ir tiesiog iškeliauti, pavėjui sušukdama: viso gero, mano mielas mieste, būsiu įrašyta tavo atminty…

Gerai, dar kartais noriu, kad mane prisimintum. Bet tai nėra jau taip svarbu, ar būtina. Tiesiog, noriu, kad žinotum… tau jau seniai metas nusipirkti naujas kelnes;) Taškas

Kartais sėdėdama jaučiu, kaip atsėlina permainų vėjas, tada žinau, visa savo siela juntu, kažkas ir vėl pasikeis. (Į Gerą)

Rodyk draugams