Kai visa tauta masiškai apsikrėtusi krepšinio virusu laukia lemiamų rungtynių, vasara tyliai kraunasi lagaminus. Miškais ateina ruduo, kartu su savimi atsitempdamas dar didesnius lagaminus (rudenį juk reikia šiltesnių rūbų) bei nepasveriamą bagažą žinių ir daug ko naujo.

Rugsėjo pirmoji… Net jei tai ir ne šventė, tai bent jau pirmoji kalendorinio rudens diena. Vakar daug mąsčiau apie rugsėjo pirmąsias ir apie mokslus apskritai. Galbūt ne viskas buvo taip, kaip norėčiau, ne visos mokyklos laikų svajonės buvo įgyvenditos, tačiau šiandien man šventė. Liko vieneri studijų metai!

Galbūt kažkam jų liko visi keturi, gal net dvylika metų mokykloje (visai to nenorėčiau kartoti), tačiau kaip ten bebūtų, visi tie mokslo metai turi ir daug žavesio ir kartais užplūsta lengva nostalgija…

Ruduo man visad buvo meilės metas. Visos didžiosios gyvenimo Meilės gimė būtent rudenį. Įdomu, ką atneš šis ruduo?

Neseniai su vienu draugu diskutavome apie tai, kokia turi būti tobula moteris. Jis, žinoma, kalbėjo panašiai kaip ir visi vyrai: “velniškai seksuali, saikingai graži, protinga, bet ne per daug, žiauriai gera lovoje ir nenuodinga virtuvėje” ir dar kaip didelį privalumą pažymėjo norą turėti vaikų. O koks turėtų būti tobulas vyras? Ne, nesakykite nieko, nereikia, tobulo vyro įvaizdis šiais laikais tapo per daug iškreiptas…

Aš visgi manau, kad tobulų žmonių nebūna, tiek moterų, tiek vyrų, nes vis tiek atsiras kas nors netobulo, kas laikui bėgant vis labiau erzins. Nieko gyvenime nebūna tobulo, net patį tobuliausią romaną sugadina netikėta pabaiga, tobulą dieną – įkyrus kolegų skambučiai arba lietus… O, rodos, pačiai tobuliausiai kavai vis tiek visuomet kažko pritrūksta: tai per daug cukraus, tai per mažai cinamono, tai pienas kažkoks ne toks.

Tad ar verta siekti tobulumo tokiame netobulame pasaulyje? Ar verta vien tik studijuoti (kur ten studijuoti, parų paras mėlynuoti prie knygų), pamiršus visą studentavimą? Šį rudenį noriu visko saikingai: saikingai netobulos Meilės, stebuklingos praktikos vietos, jaukių rudeniškų vakarų, tik gerų knygų, ir pan. Visiems ir sau linkiu žinių, iš kur jos bebūtų, tegu jos būna tikros, jaudinančios, užgniaužiančios kvapą ir nepamirštamos.

Kai mano teta paklausė mano penkiamečio pusbrolio, kas yra laimė, jis net nedvejodamas atsakė” “palauk, tuoj pagooglinsiu“… Kažkodėl tokiais atvejais pasidaro labai liūdna ir baisu dėl ateities, dėl šiuolaikinių vaikų, kurie daug daugiau laiko praleidžia prie savo geriausio draugo kompiuterio ir daug rečiau paima į rankas knygą...

Patiko (0)

Rodyk draugams