Įrašas 2011 02 06

Šį kartą bandysiu trumpai papasakoti apie tarptautinę (atsisveikinimo) vakarienę, kurią surengė lenkė (viena iš naujųjų ir nuostabiųjų mano Ispanijos draugių). Kodėl atsisveikinimo? Nes visi draugai pamažu iškeliauja namo, o lenkė ir toliau lieka studijuoti Zaragozoje antrąjį semestrą. Ta proga jai kilo mintis darkart visus sukviesti į savo jaukųjį butą (kuriame vyktavo pačios pačiausios fiestos). Kiekvienas turėjome kažką pagaminti, kad atspindėtų tos šalies virtuvę. Šį kartą bulvinių blynų nekepiau, cepelinų neviriau, nes jų ir nemėgstu, pasitelkusi visą savo likusią fantaziją nutariau tiesiog nunešti keptos duonos (maniškė būna panaši į Čili kaimo keptą duoną). Beje, tikriausiai neminėjau to fakto, bet lietuviškų sūrelių ir lietuviškos duonos visada rasdavau mano rajone esančioje rusiškoje parduotuvėlėje (Estilo ruso). Ten su šeimininke ir bendraudavom rusiškai (laimei, šios kalbos išmokau dar vaikystėje, bežiūrėdama filmukus, dabar tikrai nesiskundžiu, praverčia). Parduotuvės šeimininkė labai nudžiugo, kad moku rusų kalbą, nors man ir pačiai Zaragozoje teko nemažai rusų sutikti, o su viena vokiete ir prancūze (jos mokosi rusų kalbos) rengdavome rusiškų filmų vakarus. Aš parūpindavau filmą, visos pasirūpindavome maistu (turėdamos omeny, jog rusai mėgsta sočiai pavalgyti), žodžiu, tas vakaras tapdavo tikra puota…

Desertui gaminau Tinginį. Tiesa pasakius, net nežinau, kokiai šalies virtuvei jis atstovauja, bet esu įvaldžiusi Tinginių gaminimo techniką (kai tingiu kepti pyragą, gaminu Tinginį). Tik šį kartą teko jį gaminti ypatingomis sąlygomis, pusę miesto apvaikščiojau, kol radau, kur galima nusipirkti sviesto (man liežuvis vos apsiverčia tą daiktą vadinti sviestu, bet tebūnie). Kažkiek laiko pakovojusi su tuo sviestu visgi gavau norimą rezultatą, kuris pranoko lūkesčius. Kitą dieną, susikrovusi visą mantą ir pasiskolinusi iš Ramintos lietuvišką vėliavą, žygiavau į šventę. Kiek papuošę namus ir pakabinę vėliavas, pradėjome laukti svečių (žinau, kad tas svečių keistai skamba, bet lenkės ir slovakės bute jaučiausi kaip namuose).

Beje, štai kokia staigmena šįkart mane pasitiko:

Ant durų užrašas - “sveiki atvykę” ir dar Lietuvos vėliavos spalvomis (tai lenkės ir slovakės darbas ir, žinoma, visagalio interneto), buvo tokia maloni staigmena, kad dar labiau pakėlė jau ir taip puikią vakaro nuotaiką (ir ne ne ne, nereikia ašarų, tą vakarą visi susitarėm neverkti).

O dabar šiek tiek pasigirsiu… Rumunas labai išgyrė mano darytą Tinginį ir pasiėmęs visą dėžutę valgė ir valgė taip gražiai šypsodamasis (gaila, kad niekas nenufotografavo:}), tada paklausė ar manęs dar niekas nevedė, sakė, kad vien tik dėl to Tinginio jau mane vestų. (Ar jau pasakojau apie mano ypatingą meilę rumunams?) Jie buvo patys draugiškiausi žmonės, ne tik vaikinai, bet ir merginos, kurių dėka išlaikiau ekonomikos globalizacijos ir integracijos egzaminą. Tačiau tą vakarą Tinginys sužavėjo ne tik rumunus, bet ir ispanus, slovakus bei kitus, ir buvo paskelbtas kaip geriausias to vakaro patiekalas (kažkaip per daug paprasta, ar ne?) Aš, žinoma, nesipriešinau.

Paskutinis vakaras buvo vienas iš smagiausių, ten sutikau ispaną Migelį (Miguel) , kuris prieš metus viešėjo Vilniuje, tad kokią valandą prakalbėjome apie Vilniaus lankomiausias vietas, lietuviškus patiekalus bei Lietuvos žmones. Kažkodėl visi ispanai labai linkę klausinėti, kokia mano nuomonė apie Lietuvos vyrus, kokie jie yra ir pan. Gal kažkoks specialus vadovėlis Ispanijoje yra išleistas, pvz.: “Lietuvos vyrai - ypatinga rūšis“? Gaila, kad mano naujasis pažįstamas neliko sužavėtas Vilniumi, nors viešėjo rugpjūčio mėnesį, liko nepatenkintas lietuvišku (šaltu?) oru bei aukštomis kainomis (ar pastebėjote, jog dauguma Vilniaus kavinių turi specialų meniu turistams?). Man labai pagailo šio žavaus ispano, tad pakviečiau jį dar kartą aplankyti Vilnių (ir mane), pažadėdama, kad būsiu pati geriausia gidė.

O vakaras buvo nuostabus, kiekvienos šalies patiekalas buvo nepakartojamas, labiausiai mane sužavėjo slovakų patieklas (tokie kaip makaronai su aguonomis ir saldžiu padažu) ir visa tai gamino patys vaikinai. Vakaras baigėsi šokiais ir bandymu groti būgnais.

(Nuotraukoje mūsų mielasis draugas Oziris)

Patiko (0)

Rodyk draugams