BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie meilę ir debesis

Kai prasideda ruduo, aš visada labai džiaugiuosi. Man patinka rinkti kaštonus, stebėti, kaip nusidažo medžių lapai, tarsi Ruduo būtų žymus dailininkas ir kasdien pasiėmęs didelį teptuką juos spalvotų. Man patinka braidžioti lapų jūroje ir fotografuoti akimirkas.

Be galo myliu pavasarį, kai medžiai pradeda žydėti. Aš gimiau pavasarį, todėl negaliu jo nemylėti. Bet ruduo… MES susitikom rudenį, ir aš įsimylėjau. Kaip galima nemylėti rudens? O pats mano mėgstamiausias užsiėmimas rudenį yra šiltai apsigaubus sėdėti lauko terasoje, gerti kavą ir mėgautis šokoladiniais saldainiais, stebint spalvotus medžių lapus. Leiskim medžiams pailsėti ir užmigti. Iki kito pavasario.

Apie meilę jau rašiau. O debesys? Jie visada plaukia. Net pačius niūriausius nuvejam šalin. Nuvejam taip, kad niekada negrįžtų. Nes mes esam debesų vaikytojai. Kai pradėjau jaukintis jogą, dar netikėjau, kiek daug mes galim. Dar prieš pusmetį aš buvau visai kitas žmogus. Daug verkiau, pykau, pavydėjau, dirbau nemėgstamą darbą, depresavau, nesportavau. Gelbėdavo tik šokiai. Ir tada įvyko stebuklas. Aš sustojau. Sustojau tam, kad įsiklausyčiau savęs. Kad vėl patikėčiau savimi. “Kartais Dievas leidžia kam nors nukirsti šaką, kurios užsispyrusiai laikomės, kad suvoktume turį sparnus”. (Bruno Ferrero) Kartais tą šaką nukirsti turi pats.

Dabar aš laiminga. Kasdien užsiimu joga ir du kartus per savaitę einu į jogos pamokas. Kasdien šypsausi, daug rašau ir jau radau savo svajonių darbą! O sekmadieniais… Sekmadieniais MES šokam pas pačią nerealiausią mokytoją pasaulyje.

Šiandien penktadienis, kai valgysi šokoladinius saldainius su kava (žinau, kad mėgsti tuo lepintis penktadieniais), pagalvok, ką gali padaryti, kad būtum laimngesnis/ė. Kad Tavo sunkūs ir didžiuliai debesys virstų cukraus vata, kurią galėtum suvalgyti arba nupūsti.

P.S. Dabar skaitau Elizabeth Gilbert knygą “Didi magija”, ji man padeda patikėti Mūzomis bei kūryba. Į viską pažvelgti kitokiomis - kūrėjo akimis.

Šypsena – tai pro tavo veido langą šviečianti šviesa, kuri sako žmonėms, jog tavo širdis yra namie“. (Bruno Ferrero)

Rodyk draugams

Kai tau 28-eri

Kai Tau 28-eri, gyveni akimirka, čia ir dabar. Valgai karamele varvančią spurgą, užsigerdama kava, nors žinai, kad rytoj tuo nesidžiaugsi.

Kai Tau 28-eri, nustoji svajoti - pradedi gyventi. O gal svajoji, bet tyliai, nes garsiai svajoti nepadoru (dar žiūrint apie ką svajoji), bet tavo svajonės turi būti didelės kaip ir Tu pati, antraip viską gali nusipirkti.

Kai Tau 28-eri, nustoji tikėti meile, nors dar prieš metus savęs klausei,- „kodėl niekas manęs neįsimyli?” Dabar supranti, kad vyrai iš dangaus nekrenta. Kas buvo, pražuvo. Kurie išėjo - negrįš, ir naktimis gremži ištatuiruotus jų vardus. Daugiau netatuiruosi, rašysi kreidelėmis, kad galėtum nuplauti vandeniu ar ašaromis. Kai Tau 28, pradedi mylėti save. Ne po dalelę, o visumą. Ne lepinti, o mylėti. Kiekvieną randą, įtrūkį ir odą, plaukus, viską. Net jei neatrodai kaip iš žurnalo viršelio. Tiesiog myli.

Kai Tau 28-eri, gali gerti vyną - godžiai ar saikingai. Romantiškai ar bohemiškai. Viena ar su draugais. Be jokių sąžinės priekaištų. Gali grįžti namo paryčiais arba visai negrįžti. Taip, pasirašyti nuotykiams! (Nes kažkaip nepadoru laužytis, kai Tau 28-eri). Nustoji gyventi rytojumi, ir jei kas nors pasiūlytų vakare lėkti į Barseloną, turbūt pasirašytum, iškart.

Kai Tau 28-eri, lagaminas visada sukrautas. Tu pasiruošus nuotykiams. Tik nuotykiai ne visada pasiruošę Tau. :) Skristum oro balionu, šoktum su parašiutu. Sėstum ant jo motociklo. Darytum viską, ko bijojai anksčiau. Tada, kai turėjai milijoną progų.

Kai Tau 28-eri, nustoji laukti. Rašai trumpais sakiniais. Atrašai dar trumpesniais. Puikiai pažįsti savo kūną, norėtum, kad pažintų ir JIS. Kažkas kitas, kurio nėra.

Kai Tau 28-eri, išmoksti prisitaikyti, bet nekankini savęs. Nepatogią pagalvę išmeti, o jo alkūnę pakeičia tavo ranka. O anksčiau valandų valandas taip galėjai pragulėti.

Kai Tau 28-eri, vis dar nori būti laiminga. Ir būni (kartais).

Kai Tau 28-eri - sėdi ir galvoji - daug tai ar mažai?

Rodyk draugams

Prisijaukinti gyvenimą

„Tau turbūt visada reikės Ispanijos”, - pastebi senas pažįstamas. Ir jo pastebėjimas taiklus, jis nugula man ant sąžinės, kad kažkur yra šalis, kurioje man taip gera, bet gyvenu čia, Lietuvoje, nes man ir čia gera. Todėl ir esu tarp dviejų, visiškai skirtingų šalių, bet tikroji Meilė gyvenime gali būti vienintelė. Todėl reikia rinktis. Pasirinkimai mus dažnai erzina arba liūdina, ir net priėmę juos, niekada nežinome, ar pasielgėme teisingai. Tiesa, niekada ir nesužinosime, nes pasirinkdami pasuksime tik vienu iš duotųjų kelių, o kiti taip ir liks nepraminti, niekada neišbandyti.

Sugrįžtu čia po dviejų metų tylos, pamiršusi slaptažodį, šypsausi skaitydama Jūsų laiškus ir komentarus, ir pasidaro taip gera. Gera net tada, kai sėdėdama galvoju, ką dar turėčiau parašyti. Gera rašyti sau, kai žinai, jog galbūt niekas taip ir neperskaitys mano minčių, ir jos liks įrėmintos į šią erdvę, bet priklausys tik man.

Aš visada norėjau tobulo gyvenimo. Tokio, kokius matydavau kino filmuose ar serialuose. (Būtų užtekę ir tokio kaip „Seksas ar miestas” arba „Gossip Girl”). Bet tobulybė gyvena tik socialiniuose tinkluose (jei mums pavyksta tinkamai parinkti nuotraukos filtrą ir nutaisyti būtent šypseną). Visa kita  tik bandymas prisijaukinti gyvenimą. Pripažinti save - tobulai netobulą,  nes niekam kitam iš tikrųjų ir nesi įdomus. Svarbiausia mūsų užduotis - susidraugauti su savimi, tą dabar ir bandau daryti: linguodama šokio ritmu, vėl dainuodama, ar svajodama, ištiesusi rankas ir sveikindama saulę (joga), ir atrasdama Vilnių iš naujo.

Niekada nemėgau rudens, bet prisipratinau ir jį, lygiai prieš šešis metus išklydusi iš įprasto kelio ir išvažiavusi į Ispaniją. Nuo tada kiekvienas ruduo - man iššūkių metas, kai įmetu save į kokią keistą situaciją ar keistą iššūkį ir bandau išplaukti. Taip mes augame, taip gyvename, palikusios baltus kaspinus pakelėje, ir jau seniai pamiršusios kažkada ragautos kreidos skonį. Mes vis dar žaidžiame klases, šokinėdamos plytelėmis, ir įveikdamos pačių susikurtas kliūtis. Mes vis dar vagiame obuolius iš kaimyno sodo, nes kažkodėl atrodo, kad kitapus tvoros jie būtinai saldesni ir didesni. Mes vis dar svajojame (ir tai yra nuostabu), kaip ir kvėpuoti rudenėjantį orą.

P.S. Grįžtu. Arba noriu sugrįžti.

Rodyk draugams