“Noriu į Paryžių” - kažkada švelniai pašnabždėjau sau. Ir iki šiol kartoju tą patį, tik tas jausmas vis stiprėja. Paryžiaus magija traukia vis labiau. Jei dabar pakuždėčiau Tau į ausį, kaip velniškai noriu į Paryžių, žinau, atsakytum, - o ko tau ten… Ir aš nepulčiau aiškinti, kaip gera ten buvo Ernestui Hemingvėjui, Enrique Vila -Matas, net taip mano mėgstamas Vudis Alenas ėmė ir sukūrė filmą apie Paryžių (Vidurnaktis Paryžiuje matytas ne vieną ir ne du kartus), ir visa ta Paryžiaus magija, rodos, niekada nesibaigia. Ir štai dabar baigiau skaityti Jaroslavo Melniko įžvalgas apie mano svajonių miestą.

Paryžiaus dienoraštis ima ir įtraukia visai ne savo žurnalistiniu, o tai reiškia - be jokių pasvaičiojimų stiliumi, bet galimybe prisiliesti prie to, kas man vis dar šventa ir neatskleista. Žinoma, gali būti ir taip, jog pagaliau pamačiusi Paryžių nusivilsiu, kaip nusiviliama idealizuojama meile arba rūšiniu ir brangiu vynu (pinigų išleista daug, o skonis toks pats kaip Vorutos), nes visa bėda, kad tu, žmogau, neišvystei skonio meilei, vynui ir galbūt Paryžiui. Visai gali būti, jog man paskaus galvą nuo daugybės kvapų ir muzikos garsų, Jaroslavas Melnikas rašo, jog Paryžius be kvapų ir muzikos visai ne Paryžius, tuo jis ir skiriasi nuo mūsų tylaus, visad susimąsčiusio, gal kiek nuliūdusio Vilniaus. O kokie kvapai pas mus.. ypatingai viešajame transporte, bandau spėti, jog Paryžiuje tokius vargiai beužuosi…

Gali būti, jog mano bateliai nerangiai kaukšės paryžietišku esfaltu, o didžiulę skrybėlę, įsigytą iš gatvės preikeivio, tuoj pat nupūs vėjas ir… tuščia jos. Visai galimas daiktas, jog nusiausiu tuos, jau pabosti spėjusius, batelius ir eisiu basa, ir galiu galvą guldyti, jog į mane niekas nežiūrės, net neatsisuks, nes, suprask, Paryžiuje vyrauja tolerancija ir visiems giliai nusispjauti apsiavusi tu kuo nors ar ne. O Vilniuje vis dar sulaukiu smalsių žvilgsnių - supraskite, neturiu pinigų naujiems Chanel bateliams ir seniems neturiu..

Bet žinote, kas mane labiausia apsvaigina, kai galvoju apie Paryžių? Toks vietinių rašytojų kavinukės, kuriose vyrauja tyla ir skraido Mūzos, ir galbūt net man pavyktų tokią vieną prisijaukinti. Jaukiai įsitaisyčiau prie balto stalelio lauke, gerčiau brangią, ir kiek šlykštoką paryžietišką kavą, o ją atnešdamas padavėjas man gal kokius penkis kartus pasakytų  - S’il vous plait madam. O aš atsakyčiau - Merci. Ir, štai, kokia paryžietiška dvasia nuvilnija mano lūpomis, o gal net visu kūnu. Juk kartais taip beprotiškai būna gera gyventi be jokios priežasties. Užsisakyčiau ir kruasaną, nors paprastai nepusryčiauju, būdama Paryžiuje negali praleisti tokio malonumo, kai nuo kvapų renkasi seilės, o traškus prancūziškas raguolis čiaža tau tarp dantų. Ir aš rašyčiau. Rašyčiau apie tylą, žmones, paryžietiškus traukinius ir skambančius metro. Rašyčiau apie Paryžiaus iliuziją, kuri kažkada mane apleido… O vakare ilgai vaikščiočiau niekada nemiegančio miesto gatvėmis ir gerčiau vyną. Ir iš slapto vokelio išimčiau visas savo gyvenimo santaupas, kad tik gaučiau mažą kambarėlį su vaizdu į Eifelio bokštą…

Štai toks mano Paryžius. Tikiu, kad gal kokį šimtą kartų gražesnis už tikrąjį. Bet nesvarbu… Jaroslavas Melnikas sako, jog Paryžius galėtų būti panašus į Vilnių, trūksta visai nedaug, bet pačių svarbiausių dalykų. O aš sakau, kad gal ir gerai, kad jų trūksta. Jei Paryžius būtų panašus į Vilnių, ten niekada taip nesiveržtų mano siela…

Rodyk draugams