Yra toks posakis: „Nesvarbu, kur norėjau nueiti, svarbu, kur nuėjau“.

Kažkada svajojau, kad visas mano gyvenimas sutilptų į vieną lagaminą. Dabar jau antra savaitė kaip gyvenu Lanzarotėje. Keista, nes dar prieš porą metų nieko nežinojau apie šią  Kanarų salą, tik šį pavasarį  vienas draugas čia buvo nukeliavęs, bet net svajote nesvajojau, kad kada nors čia gyvensiu. Permainų vėjas pats renkasi kryptį.  Dabar visi mano daiktai sutelpa į vieną lagaminą. Kambaryje turiu veidrodį, lovą ir mažą spintelę. Ir man nieko netrūksta. Jau po poros dienų savo naująjį kambarį vadinau namais, o paprasta, girgždanti lova po vienuolikos valandų darbo atrodo pati patogiausia ir minkščiausia. Vos atsigulus ir užmiegu. Rodos, kažkas ištrynė visas mano mintis, ateities planus ir ilgus pamąstymus prieš miegą. Liko tik šiandiena. Tik begalinis fizinis nuovargis ir noras rizikuoti, keistis, gyventi, nes čia pajutau, koks didelis skirtumas tarp gyventi ir egzistuoti.

Dirbu animatore viename viešbutyje, keista, nes apie šį darbą taip pat niekada nemąsčiau, nors turizmas buvo viena iš mano svajonių sričių. Visada smagu pamatyti, kas dedasi kitapus užsklandos. Tik aš vis dar nesuvokiu – nei kur esu, nei ką čia veikiu. O ir galvoti nelabai yra laiko. Naujas gyvenimas traukte įtraukė, aplinkui nauji žmonės ir visiškai neregėta duona. Atvykau čia tik prieš porą savaičių, bet jau galiu pasakyti, jog savotiškai myliu Lanzarotę. Žinoma, būna ir daug sunkių akimirkų. Tikriausiai net neįsivaizduojate, kaip sunkiai dirba padavėjai, kambarinės ir animatoriai. O jie tikrai labai labai sunkiai dirba. Pirmiausia – labai sunku visada šypsotis žmonėms, nes būna akimirkų, kai tau liūdna, ar ką nors skauda, deja, tai tik tavo bėdos. Klientai apie tai neturi nieko sužinoti, jie visada nori matyti pajacą, kuris juos linksmintų. Ir nieko nepadarysi. Jei atsikeli ir jautiesi baisiai, pasidarai tobulą makiažą ir toliau šypsaisi. Niekas net nepastebi, jog kažkas ne taip. Juk tu animatorė. Atsikeli ryte ir šypsaisi iki vakaro, o laisvomis minutėmis akis dengia akiniai nuo saulės, jie turi dvejopą poveikį. Čia niekam nerūpi nei kas esi, nei kaip jautiesi. Apskritai mano nuomonė apie žmones, gyvenančius keturių ar penkių žvaigždučių viešbučiuose, nepasikeitė. Jie – daržovės, turinčios pinigų ir galinčios užsisakyti bet kokią melodiją. O, kai turi pinigų, mentalitetas nėra svarbus, net užsienio kalba nėra reikalinga. Atleiskit man, jog nekalbu visomis pasaulio kalbomis. O gerai būtų.

Myliu Lanzarotę, todėl, kad čia šilta, net karšta, o jei lyja lietus, tai toks gaivus ir malonus odai, jog norisi po juo stovėti ištisas valandas. Myliu Lanzarotę, nes čia turiu galimybę tobulėti, daryti tai, ko niekada nedariau gyvenime. Atrasti save iš naujo. Kaip mano bosas sako, reikia stengtis pasiimti kiek galima daugiau. Dabar aš, pavyzdžiui, mokausi vokiečių kalbos. Ir jau kažkiek susišneku su turistais. Dirbu su vaikais, kuriuos jau spėjau pamilti ir, manau, kad ir jie mane. Kaip gera grįžti vakare namo (į viešbutį), kai tave išskėstomis rankomis pasitinka miela mergytė Sofi (iš Anglijos).  Kai kiekvieną dieną turi  sugalvoti kažką naujo, kad dvi valandas turėtum darbo su vaikais. Kaip pusvalandį kalbiesi su miela moteriške iš Anglijos, kaip ji sušalo baseine…

Čia susipažinau su vengre, kuri dirba restorane ir kalba rusiškai. Ji jau mano draugelė (pastebėjau, kad rusų kalba vienija žmones, kad ir kur tu bebūtum.) Apskritai visas personalas, o ypač vaikinai man labai malonūs. Su jais kalbam mano mylimiausia ispanų kalba ir kartais jaučiuosi taip, jog ši kalba jau giliai manyje, įaugusi į odą, pasklidusi venomis… Ir aš niekada niekada nenoriu su ja skirtis.

Lanzarotėje susipažinau su Mickey. Olandas – jau dešimt metų dirbantis Ispanijoje. Šou atstovas, animatorių karalius. Matėsi, kad aš jam patikau. Galbūt savo paprastumu. Bet jis man visą vakarą  buvo labai mielas.  Aš taip pat turėsiu dalyvauti panašiuose šou, jei nesugalvosiu pakeisti darbo, o ši mintis galvoje jau kirba. Šį kartą buvau tik žiūrovė, bet kartu mačiau, kiek daug žmonės atiduoda savęs.  Ir kai jis visas šliapias priėjo prie manęs po pasirodymo, apkabino ir draugiškai pabučiavo, supratau, koks velniškas dalykas yra tas pramogų verslas. Gyveni tam, kad išdalintum visą save žmonėm.  Tą patį matau ir dirbdama užkulisiuose. Per porą savaičių sutikau tiek daug skirtingų ir nuostabių žmonių. Visi jie gyvena iš pramogų šou. Pati savo akimis mačiau tragiškas sambos šokėjos pėdas, pati savo rankomis siuvau sugedusį sambos šokėjo liemenės užtrauktuką. O viena magė – nuo tų visų karūnų ir galvos aksesuarų jau faktiškai nebeturi plaukų… Visi šie žmonės labai šilti. Magė net gyrėsi, jog kai gyveno Italijoj, turėjo dvi drauges lietuves. Kas vakarą matau vis kitokius šou, kostiumus, žmones, bet visi man palieka vienodą nuotaiką ir klausimą. Kur dingo jie patys? Jie visi kažkur paskendo turistų žvilgsniuose ir piniguose. Ir kai sambos šokėjas elastiniu bintu du kartus apsivyniojo koją, dėl kurios skausmo vartoja labai stiprius vaistus, man viduje pasidarė taip tuščia. Bet žinokit, scenoje jis visą laiką šypsojosi, niekas net nesuprato, jog kažkas blogai…

Nors čia esu dar tik antra savaitė, bet patyriau tiek, kiek per visą gyvenimą nesu patyrusi. Kalbu ne tik apie sunkų fizinį darbą dienos metu ir psichologinį – vakaro pasirodymų metu. Kai per valandą reikia suspėti išsiplauti galvą, apsirengti, pasidaryti nepriekaištingą makiažą ir vėl šypsotis. Atrodo, jog po visų tų darbų grįžusi krisiu į lovą, bet noriu gyventi kažkiek ir sau. Čia sutikau ir JĮ. Negaliu sakyti, jog gyvenimo Meilę. Negaliu sakyti, jog apsvaigau, nes didelėms emocijoms čia nelieka laiko, bet paprasčiausiai mums labai gera kartu. Tai vaikinas iš Vengrijos, su kuriuo leidžiu beveik kiekvieną vakarą, ir namo grįžtu tik paryčiais. Galiu drąsiai sakyti, jog tik Lanzarotėje pajutau, kokia turi būti tikra meilė ir koks sunkus darbas yra dviejų žmonių santykiai. Pirmą kartą gyvenime nieko negalvoju, leidžiu įvykiams tekėti savo vaga. Pirmą kartą nebijau prarasti, nesisavinu, nekuriu ateities planų, bet mėgaujuosi kiekviena mums Dievo duota akimirka ir pirmą kartą gyvenime esu tokia laiminga. Kartais atrodo, jog vaidinu romantiniame filme – kai valandų valandas sėdime ant gultų ir susikabinę žiūrime į žvaigždėtą dangų, o čia pat ošia jūra…

Rodos, viskas, kas buvo Lietuvoj, liko Lietuvoj. Čia verda naujas gyvenimas. Tačiau man brangūs žmonės visada yra su manimi. Mano mintyse ir širdyje. Ir nors negaliu naudotis internetu (tik slapčiomis), iš vienos pusės tai liūdina, iš kitos – tai turi tam tikrų privalumų – nežinau, kas dedasi aplinkui. Gyvenu nauju ritmu, kasdien valgau keturių žvaigždučių restorano maistą, kasdien matau jūrą ir mėgaujuosi glamonėmis ir bučiniais, kurių taip troško mano siela. Kartais pagaunu save bėgant kažkur į niekur. Bet tada sustoju. Juk gyvenimas – tėra tik spektaklis, o visi mes – aktoriai. Ir kaip yra pasakiusi Kristina Sabaliauskaitė: ,,Kiekviena kelionė tave kažkuo pakeičia. Ir tu jau niekada nebūsi toks, koks buvai anksčiau.“ Tiesa… Tik nei liūdna dėl to, nei linksma. O jei būna labai labai sunku – atsidarau savo mylimiausių kvepalų mėginuką „La vie est belle“ ir prisimenu, jog „gyvenimas yra gražus“.:)

Rodyk draugams