Pastaruoju metu mane aplanko keistas  jausmas, lyg būčiau tabula rasa, lyg manyje jau nebūtų likę nieko, ir to jausmo niekaip negaliu atsikratyti. Mes visi gyvename dėl kažko, kažkam, kažkuo. Jau nuo pat mažų dienų statome svajonių pilis, vienos jų - tokios vaikiškos, netvirtos ir sutirpsta taip pat greitai, kaip ir vaisiniai ledai karštą vasaros dieną. Kitos lydi mus visą gyvenimą - iki pat senatvės. Pavyzdžiui, mane visada lydės beprotiškas noras išmokti groti fortepijonu. Tai bemaž vienintelė iš mano likusių vaikystės svajonių. Kitos  lengvai sutirpo ant vaikiškų delnų, man net nespėjus joms pamoti.

Vaikystėje visada norime kuo greičiau suaugti, būti tokie, kaip tėtis ar mama, o galbūt dar geresni. Mes net žaidžiame namus, imituodami suaugusiųjų gyvenimą, skubam greičiau atsisveikinti su darželiu, išmokti skaityti, pabaigti mokyklą, įstoti į universitetus ar kolegijas, įsimylėti, sukurti šeimas, susirasti svajonių darbą. Dauguma iš mūsų niekada negyvena šia diena, nes esame per daug susikoncentravę į kada nors, į ateitį.

Aš niekuo nesiskyriau nuo daugumos. O galbūt skyriausi, nes didžiąją dalį vaikystės ir paauglystės praleidau iliuzijų ir svajonių pasaulyje. Nes mano pasaulis buvo šimtą milijonų kartų geresnis už tikrąjį, nes aš turėjau kiek daugiau svajonių nei danguje yra žvaigždžių.

Mano gyvenimas keitėsi daugybę kartų. Aš jį keičiau. Buvau pats įrodymas sau, jog daug, labai daug ką galima pakeisti.

Tačiau naujovės dažniausiai baugina. Baimę kelia ne pats pasikeitimas, bet nežinojimas, kas bus toliau. Man atrodė, kad aš visada žinodavau, kad turėjau milijoną A, B ir net Ž variantų. Bet, deja, tik atrodė. Dabar stoviu ant bedugnės krašto. Vėl praradusi meilę. Ir kažkur pakeliui išbarščiusi visas savo svajones. Ir tas jausmas, kai atsikeli ryte ir kelias sekundes neprisimeni, kaip tau skauda. Ir sielos skausmas nedėkingas tuo, kad nepadeda jokie vaistai. Jį įveikti ir nugalėti gali tik pats.

Ir velniop tegu eina tie “gyvenimo mokytojai”, kurie kasdien į interneto erdvę lenda su savo motyvacijom, tobulų santykių receptais, “jei galiu aš, gali ir tu” frazėmis. Apskritai su savo tobulu gyvenimu. Nes taip tobula negali būti kiekvienam. Ne kiekvienam iš dangaus krenta tobuli vyrai, butai, tobuli šunys, darbo pasiūlymai. Negalima visą gyvenimą gyventi rožiniame pasaulyje, kad ir kaip visi bemėgtų optimizmą, reikia suvokti, jog vieną dieną tas stebuklingas muilo burbulas gali sprogti. O kas tada? Rašau tai iš patirties, nes  pačiai taip nutiko ir vėl turėjau gyventi mirtingųjų gretose.

Mano tėtis visada sako, jog gyvenimas, tai zebras. Aš sakau, jog maniškis turbūt gimė juodaodis. Bet anokie čia juokai. Jau seniai stengiuosi nerašyti ilgų sakinių, ilgų tekstų, ir visai nerašyti. Šis blogo įrašas bus paskutinis, nes reikia sudėlioti taškus ir paleisti pavėjui skristi savo mintis. Bet jau greitai apsigyvensiu naujoje erdvėje ir tikiuosi, jog užteks jėgų  vėl viską pradėti iš naujo.

Dėkui tiems, kas buvote su manimi, su mano mintimis, su mano pasauliu. Mainais į tai, noriu Jums palikti kelis gyvenimo patarimus, kuriuos atradau per tuos penkerius studijų metus:

1. Visada pirmiausiai galvokite apie save, nes patikėkite, kiti žmonės pirmiausia apie Jus vis tiek negalvoja.

2. Prieš ko nors atsisakydami, ar sakydami ne, pagalvokite, ar Jums tikrai to nereikia? Jeigu reikia, bet nedrįstate to pasiimti, ar galvojate, jog esate neverti. Paprasčiausiai negalvokite, o imkite (nebūtinai kalbu apie materialius daiktus). Nes progos pasitaiko, bet nesikartoja (dažniausiai niekada).

3. Jei ką nors mylite, nebijokite tam žmogui parodyti savo jausmų. Jei Jus pasiųs velniop, nusišypsokite ir mintyse tam žmogui palinkėkite sėkmės. Visada verta pabandyti, kad vėliau nebūtų reikalo galėtis dėl to, ko nepadarei.

4. Nesivadovaukite taisykle, jog kitas yra ne siena, galima pastumti, (na, nebent su mažomis išimtimis). Žinau, jog atsiras tokių, kurie bandys ‘pastumti’ Jus pačius. Ar tai bus malonu?

5. Nelaukite progų, patys jas sukurkite. Dauguma mūsų vis dar gyvena laukimu. Pažadame sau, jei padarysime tą ar aną, tada galėsime… Nesąmonė. Veikite čia ir dabar. Nusipirkite bilietą į norimą koncertą, spektaklį, knygą, galų gale, pasiskolinkite pinigų ir išvykite į norimą kelionę! Bet svarbiausia, niekada neatidėliokite progos pamatyti sau brangų žmogų. Net jei jis ir gyvena už tūkstančio kilometrų. Neplanuokite, o tiesiog veikite.

6. Bijokite daryti klaidas. Taip, klysti yra žmogiška ir taip - iš klaidų mokomasi. Bet kiekviena klaida palieka pasekmes mūsų gyvenimuose. O didesnės klaidos palieka randus, kurių jau, deja, nesunaikinsi. Priimkite savo klaidas, bet stenkitės jų nekartoti.

7. Dažniau vadovaukitės proto, o ne širdies balsu. O dar svarbiau - nesivadovaukite kitų nuomone. Dažnai jausmai mums trukdo blaiviai mąstyti, pamatyti realią situaciją. O kiti žmonės turi rūpintis savo gyvenimu, ne Jūsų.

8. Pamirškite taisyklę, jog niekada nebūna per vėlu. Būna. Bet jei jaučiatės labai labai suklydę, nebijokite pabandyti pakeisti situaciją. Nes yra ir kita taisyklė - per vėlu būna tik tada, kai gulime šešios pėdos po žeme. Bet ja vadovaukitės daug rečiau nei pirmąja.

9. Nebijokite atsisveikinti. Nebijokite paleisti. Jei žmonės savo noru išeina iš Jūsų gyvenimo, jų ten niekada ir nebebuvo. Neprisiminkite jų ir nesigailėkite.

10. Gyvenkite šia diena, bet nepamirškite, jog greičiausiai ir rytoj reikės gyventi. Ir nepamirškite, laimė yra kasdienybė ir ji slypi ne virtualiame, bet realiame pasaulyje.

11. Džiaukitės tais, kurie yra šalia Jūsų. Dabar ir šią akimirką.

12. Leiskitės į gyvenimo, bet ne Meilės paieškas. Ji Jus pati susiras.

Šiais metais aš gavau du diplomus, bet… dar prieš juos gaunant supratau, jog niekas taip gerai neišmoko, kaip pats gyvenimas. Ir nepykite ant jo, jei jis Jus nuvilia. Tiesiog priimkite jį. Nes kiekvieno mūsų istorija skirtinga.

Rodyk draugams