Šiandien man tikras sekmadienis, nes neveikiu to, ką veikiu įprastomis dienomis. Tiesiog mėgaujuosi diena, lėtai gurkšnoju arbatą (poilsis net nuo kavos), skaitau knygą, desperatiškai bandau nieko nerašyti, skaitau kitų straipsnius bjauriuosi Lietuvos žiniasklaida ir žurnalistais apskritai. Bet ką jau ten… Ar ne mano pačios svajonė prieš šešerius, penkerius, ketverius… prieš vieną savaitę nebuvo noras būti žurnaliste? Ir ne bet kokia, o ta atseit sėkmingąja, kuri daro karjerą į kairę ir dešinę ir taip beprotiškai yra jaučiasi visiems reikalinga. Tas noras paragauti žurnalisto duonos man buvo saldesnis už šokoladą. Buvo.

O šiandien man ruduo ir nuotaika rudeniška:

Pagaliau  vėl pajutau tikrą rudenį, taip gera išeiti į gatvę,  braidyti geltonų lapų jūroje, užsivilti mylimiausią rudeninį paltuką, užsidėti akinius nuo saulės (nors jos nėra) ir naiviai tikėtis, kad tampi nematoma. Taip, nepaisant visko, aš vis dar myliu rudenį, tokį tobulai netobulą. Tada nieko nerašau, tik skaitau kitų mintis, daug šypsausi, kartais gal kiek kvailoka šypsena, tada prisimenu Tave… Nors žinau, kad man negalima Tavęs prisiminti. Nors žinau, kad niekada nesugrįši ir nebelaukiu. Bet kažkada mes turėjom mūsų savo rudenį. Bet kažkada mūsų žvilgsniai nebuvo svetimi.

Kažkada teko skaityti Olego Lapino straipsnį apie  tai, jog vieną dieną viskas sugrįžta ir visi žmonės, kurie tau kažkada rūpėjo, pasirodo tavo gyvenime, tik tuomet jie jau būna nebereikalingi. Nustebote? Bet tikrai… Kartais taip būna. Man labai patiko Olego Lapino paaiškinimas, kodėl taip atsitinka: “Taip yra dėl to, kad traukiniai niekad nevažiuoja į vieną pusę, viskas eina ratu. Ir traukiniai visuomet sugrįžta.” Tik gaila, kad sugrįžta pavėlavę… O jei ir nebegrįžta, mes randame naujas stoteles, naujus traukinius, vagonus, galų gale, naujas transporto priemones. Nes, sutikite, labai jau pabosta laukti tų vėluojančių traukinių?..

Ir visgi rudenį mėgstu niūniuoti šią Domanto Razausko dainos nuotrupą, kurią kažkada tau niūniavau:“Nesakyk man sudie jeigu dar iš tiesų nežinai; pasibaigė amžius, o kitas užtruks amžinai; ir krenti lietumi ir bučiuoji ir glostai akis; aš ištiesiu tau delną kai kitą rudenį lis” Turbūt iš įpročio?

Rodyk draugams