“Kad gautum tai, ko niekada neturėjai, gali tekti išbandyti to, ko niekada nedarei. ” Jau senokai nepildžiau blogo ir net keista, bet slaukiau keletos laiškų su klausimais, kur esu pradingusi. O aš esu ten pat, kur ir esu, veikiu tą patį, ką ir veikiu. Nesakau, jog esu ten, kur norėčiau būti ir veikiu tai, ką norėčiau veikti, nes tai būtų netiesa. Bet juk pasirinkimus gyvenime dažniausiai darome mes patys, tiesa? Pastaruoju metu nesijaučiu itin laiminga, bet ta laimė tokia trapi ir nepastovi būsena, jog būtų sunku ją sugauti, prijaukinti ir pasilikti.

Visai neseniai teko atsisveikinti su vienu žmogumi, jau spėjusiu užimti svarbią vietą mano gyvenime. Kai sutinku kažką, negalvoju, kiek laiko mūsų kelionė kartu tęsis, kada viskas pasibaigs, aš tik mėgaujuosi tomis akimirkomis, kai galiu liesti, matyti, girdėti, jausti. Bet paskui iš kažkur atsėlina tas suvokimas, kad viskas labai velniškai laikina. Kartais bandau kovoti, šį kartą pasidaviau be kovos, nes išmokau paleisti.

Tačiau tokia jau esu, nemėgstu ir nemoku atsisveikinti. Vis dar sunkiai apsiprantu Lietuvoje po erasmus, iš pradžių viskas buvo lengviau: šeima, seniai nematyti draugai, pažįstamų veidai, pasiilgtos vietos. Bet vėliau pasijutau čia ganėtinai svetima, viskas įgavo įprastą ritmą, užėjo nenumaldomas noras bėgti. Mano pavasaris toks netobulas, praleistas prie tekstų vertimų iš anglų į lietuvių kalbą, o aš anglų kalbos net nemėgstu, kad ir kaip bandyčiau save motyvuoti, susigalvočiau naujų pramogų, negaliu atsikratyti minties, jog dabar turėčiau būti kažkur kitur ir veikti kažką kitą. Ko jau ko, bet vertėjos iš manęs tikrai nebus, o dar verslo bei teisinių tekstų…

O man norisi PAVASARIO, didelės pievos, šilto lietaus, saulės spindulių, skanaus kokteilio, naujos rankinės (pavasario kolekcijos), aukštakulnių basučių (vakarui), patogių batelių (dienai), noriu vėl rašyti (bet ką, kad ir paprastą eilėraštį), noriu vėl skaityti knygas, ne todėl, kad reikia, nes mokslai, o todėl, kad to noriu pati. Noriu šokti, ne taip, kaip man sako, o taip, kaip noriu pati, taip, kaip jaučiu. Noriu išbėgti į lietų ir stovėti stovėti, kol nieko nieko nejausiu. Noriu… bent trupučio meilės, pavasarinių drugelių ir to jausmo… Ir kaip būtų gera, jei paskambintų seniai matytas draugas ir pakviestų šiaip patylėjimui kartu. O gal… Noriu šaltos kavos iš Coffee Inn’o ir kad tos sesijos stresijos pagaliau pasibaigtų. Tada noriu surasti save (jau kaip ir laikas…). Bet labiausiai noriu atostogų, kur nors toli toli, kur šilta, daug palmių ir besišypsančių veidų.

Nes mūsų svajonės, visai kaip tie muilo burbulai - kyla į viršų arba krenta žemyn, bet visada sprogsta, o mes vis tiek pučiame iš naujo, vėl ir vėl, stebėdami kaip skrenda mūsų svajonės, oi, atsiprašau, muilo burbulai, nes mes vis dar tikime, kartais net patys nežinodami kuo.

Rodyk draugams