BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kodėl aš nemėgstu Valentino dienos

Visa laimė, kad šita diena jau eina į pabaigą, kai laikrodis išmuš dvyliktą nakties, galėsiu ramiai atsidusti ir panirti į pūkinius sapnus. Štai ir viskas.

O viskas prasidėjo nuo to, kai man buvo šešeri ir sau ramiai karpiau rožines Valentino širdeles darželio šventei, tik staiga pakilo temperatūra, suskaudo pilvą, Valentino dieną praleidau ant operacinio stalo (apendicitas). Nuo tada nekenčiu Valentino dienų (priešingai nei penktadienių 13), nes viskas tą dieną būna sujaukta, viskas ne pagal mano scenarijų. Gal dauguma tik numoja ranka, sakydami, kad tai tik dar viena komercinė šventė, bet širdyje vis tiek slepia kažkokį kartėlį (nemeluokim bent sau) arba kasdien ta meile džiaugiasi ir valentinofkę švenčia. Bet ką daryti tiems vienišiams, kai tos pigios raudonos širdelės, smarkiai suaktyvėjusios porelės gatvėse tiesiog akis bado. Facebook’e gavau visą galybę pakvietimų į Valentino dienos vakarėlius… (ir kaip žmonėms paaiškinti, kad man morališkai skauda?).

Darželio laikais viskas buvo paprasčiau, prieidavo koks berniukas ir sakydavo: “kai aš užaugsiu, tu būsi mano žmona ir mes turėsim daug vaikų”. Dabar, žinoma, toks scenarijus nesueitų, mat turiu kažkokius principus (ar kaip ten žmonės tai vadina?), tačiau būdama maža jaučiausi labai laiminga. Prisimenu, kaip vis matuodavausi virtuvės užuolaidą (imituodama, kad tai mano nuostabusis veliumas). O dabar kyla daug abejonių dėl visko, visiškai visko.

Na, ir kodėl, kodėl mokykloje man tos valentiniškai bjaurios širdelės neįteikdavo berniukas iš kurio jos labiausiai laukdavau, kodėl, kodėl? Kodėl būten JIS nepakviesdavo šokiui ir mes nesisukdavom imituodami valsą skambant tragiškai muzikai? Iš mano pasąmonės beveik blokuotų prisiminimų (visa laimė) tas “žavusis” valentinas visada būdavo koks netikėlis, netikša, mano nemėgstamiausias pasakos personažas. Ir mes tragiškai sukdavomės jau net ne valso, o šuniukų tango žingsneliu (mokytoja neleisdavo atsisakyti šokio) ir tokiomis akimirkomis aš norėdavau pavirsti Pelenės karieta (čia jau toj daly, kai ji pavirsta į moliūgą, nes būtent taip ir jausdavausi). Ir jokio slapto gerbėjo, žavių pasimirksėjimų, viskas paprasta ir aišku…

Vėliau situacija tik blogėjo: nelaiminga paaugliška meilė, stiklinė raudono vyno (nuvogto iš tėvų bariuko) ir gailios ašarėlės (čia serialuose taip išmokė). Ir ką jūs sau manot, mano kažkada didžiai apverktas valentinas šiandien vienas namuose, su taure vyno, rašo man (iš serijos, ką aš veikiu), o aš jau seniai seniai dėl jo neraudu ir viskas jau vis tiek (žavu).

Ir nors visos mano meilės istorijos baigėsi keistai, keistai tragiškai arba tiesiog tragiškai (ne tiek jau daug tų meilių buvo, bet vis tiek…) šiandien man šventė, nes tai paskutinė tokia pigių širdelių šventė praleista vienatvėje (nes taip noriu ir taškas).

- O kas tai yra meilė? - klausia dykuma.
- Meilė - tai kada virš tavo smėlynų skrenda sakalas. Nes jam tu -
žaliuojantis laukas, jis niekad iš tavęs negrįžta be grobio. Jis
pažįsta tavo uolas, kopas, tavo kalnus, ir tu jam esi dosni.

[Alchemikas]

Rodyk draugams

Iš nematomo dienoraščio

Įrašas 2011 02 06

Šį kartą bandysiu trumpai papasakoti apie tarptautinę (atsisveikinimo) vakarienę, kurią surengė lenkė (viena iš naujųjų ir nuostabiųjų mano Ispanijos draugių). Kodėl atsisveikinimo? Nes visi draugai pamažu iškeliauja namo, o lenkė ir toliau lieka studijuoti Zaragozoje antrąjį semestrą. Ta proga jai kilo mintis darkart visus sukviesti į savo jaukųjį butą (kuriame vyktavo pačios pačiausios fiestos). Kiekvienas turėjome kažką pagaminti, kad atspindėtų tos šalies virtuvę. Šį kartą bulvinių blynų nekepiau, cepelinų neviriau, nes jų ir nemėgstu, pasitelkusi visą savo likusią fantaziją nutariau tiesiog nunešti keptos duonos (maniškė būna panaši į Čili kaimo keptą duoną). Beje, tikriausiai neminėjau to fakto, bet lietuviškų sūrelių ir lietuviškos duonos visada rasdavau mano rajone esančioje rusiškoje parduotuvėlėje (Estilo ruso). Ten su šeimininke ir bendraudavom rusiškai (laimei, šios kalbos išmokau dar vaikystėje, bežiūrėdama filmukus, dabar tikrai nesiskundžiu, praverčia). Parduotuvės šeimininkė labai nudžiugo, kad moku rusų kalbą, nors man ir pačiai Zaragozoje teko nemažai rusų sutikti, o su viena vokiete ir prancūze (jos mokosi rusų kalbos) rengdavome rusiškų filmų vakarus. Aš parūpindavau filmą, visos pasirūpindavome maistu (turėdamos omeny, jog rusai mėgsta sočiai pavalgyti), žodžiu, tas vakaras tapdavo tikra puota…

Desertui gaminau Tinginį. Tiesa pasakius, net nežinau, kokiai šalies virtuvei jis atstovauja, bet esu įvaldžiusi Tinginių gaminimo techniką (kai tingiu kepti pyragą, gaminu Tinginį). Tik šį kartą teko jį gaminti ypatingomis sąlygomis, pusę miesto apvaikščiojau, kol radau, kur galima nusipirkti sviesto (man liežuvis vos apsiverčia tą daiktą vadinti sviestu, bet tebūnie). Kažkiek laiko pakovojusi su tuo sviestu visgi gavau norimą rezultatą, kuris pranoko lūkesčius. Kitą dieną, susikrovusi visą mantą ir pasiskolinusi iš Ramintos lietuvišką vėliavą, žygiavau į šventę. Kiek papuošę namus ir pakabinę vėliavas, pradėjome laukti svečių (žinau, kad tas svečių keistai skamba, bet lenkės ir slovakės bute jaučiausi kaip namuose).

Beje, štai kokia staigmena šįkart mane pasitiko:

Ant durų užrašas - “sveiki atvykę” ir dar Lietuvos vėliavos spalvomis (tai lenkės ir slovakės darbas ir, žinoma, visagalio interneto), buvo tokia maloni staigmena, kad dar labiau pakėlė jau ir taip puikią vakaro nuotaiką (ir ne ne ne, nereikia ašarų, tą vakarą visi susitarėm neverkti).

O dabar šiek tiek pasigirsiu… Rumunas labai išgyrė mano darytą Tinginį ir pasiėmęs visą dėžutę valgė ir valgė taip gražiai šypsodamasis (gaila, kad niekas nenufotografavo:}), tada paklausė ar manęs dar niekas nevedė, sakė, kad vien tik dėl to Tinginio jau mane vestų. (Ar jau pasakojau apie mano ypatingą meilę rumunams?) Jie buvo patys draugiškiausi žmonės, ne tik vaikinai, bet ir merginos, kurių dėka išlaikiau ekonomikos globalizacijos ir integracijos egzaminą. Tačiau tą vakarą Tinginys sužavėjo ne tik rumunus, bet ir ispanus, slovakus bei kitus, ir buvo paskelbtas kaip geriausias to vakaro patiekalas (kažkaip per daug paprasta, ar ne?) Aš, žinoma, nesipriešinau.

Paskutinis vakaras buvo vienas iš smagiausių, ten sutikau ispaną Migelį (Miguel) , kuris prieš metus viešėjo Vilniuje, tad kokią valandą prakalbėjome apie Vilniaus lankomiausias vietas, lietuviškus patiekalus bei Lietuvos žmones. Kažkodėl visi ispanai labai linkę klausinėti, kokia mano nuomonė apie Lietuvos vyrus, kokie jie yra ir pan. Gal kažkoks specialus vadovėlis Ispanijoje yra išleistas, pvz.: “Lietuvos vyrai - ypatinga rūšis“? Gaila, kad mano naujasis pažįstamas neliko sužavėtas Vilniumi, nors viešėjo rugpjūčio mėnesį, liko nepatenkintas lietuvišku (šaltu?) oru bei aukštomis kainomis (ar pastebėjote, jog dauguma Vilniaus kavinių turi specialų meniu turistams?). Man labai pagailo šio žavaus ispano, tad pakviečiau jį dar kartą aplankyti Vilnių (ir mane), pažadėdama, kad būsiu pati geriausia gidė.

O vakaras buvo nuostabus, kiekvienos šalies patiekalas buvo nepakartojamas, labiausiai mane sužavėjo slovakų patieklas (tokie kaip makaronai su aguonomis ir saldžiu padažu) ir visa tai gamino patys vaikinai. Vakaras baigėsi šokiais ir bandymu groti būgnais.

(Nuotraukoje mūsų mielasis draugas Oziris)

Rodyk draugams

Taip, lyg paskutinį kartą

Esu ne kartą girdėjusi žmones sakančius, kaip jie nemėgsta pirmų kartų. O aš su šypsena prisimenu savo pirmąjį bandymą važiuoti dviračiu (kuris baigėsi įvažiavimu į tvorą ir nubrozdintais keliais), pirmasis sienos kirtimas ir pasų tikrinimas, pirmasis skrydis lėktuvu, pirmasis pasirodymas scenoje, pirmasis eilėraštis, sukeverzotas dar vaikiška ranka, pirmoji alga, pirmasis bučinys… Ir kas sakė, kad pirmasis blynas visada būna prisvilęs? Galbūt… kartais, bet būtent tai visada prisimename su šypsena (na, dažniausiai)…

Labiausiai aš nemėgstu paskutinių kartų… (Ne tai, kad nemėgstu), aš jų tiesiog nekenčiu! Paskutinis apsikabinimas, paskutinis įdomiausios knygos puslapis, paskutinė atostogų diena, Paskutinis skambutis mokykloje, paskutiniai pusryčiai jaukioje Kretos kavinukėje, paskutinis šaukštelis braškinių ledų, paskutinis šokis, paskutinė daina D.R. koncerte, paskutinis… Aš taip siaubingai bijau paskutinių kartų, kad kiekvieną kartą apsikabindama man brangų žmogų, sulaikau kvėpavimą.

O dabar, kai visa mano erasmus svajonė eina į pabaigą, liko tik viena savaitė, dar negaliu to suvokti, kad jau lygiai po savaitės užmigsiu savo lovoje, o ryte matysiu vaizdą jau pro savo langą. Rodos, tik vakar tempiau didžiulį lagaminą ir kuprinę ant pečių, ieškodama gatvės ir būsimųjų namų. Rodos, tik vakar pamačiau tas dvi mano mylimiausias palmes (universiteto aikštelėje), du statybininkai nusišypsojo ir įdėmiai nužvelgė (turbūt suprato - erasmus studentė).  Rodos, tik vakar ėjau iš baro į barą, ieškodama interneto (namuose dar neturėjome), mielas senukas du kartus pavaišino mane kava, pirmą kartą važiavau į universitetą, skambinau tėvams, sakydama, kad važiuoju atgal namo… O dabar jau paskutiniai kartai, greitai tas kelias į universitetą bus pamirštas, kaip ir maloni bibliotekininkės šypsena bei skanūs (specialiai man) pagaminti sumuštiniai su sūriu… Pasimirš ir tas laukimas, ir baimė, ir be galo pažįstami veidai, kurių pasiilgsiu labiausiai. Kodėl būtent tada, kai viskas prisijaukinta ir artima, reikia pasakyti sudie?

O dabar nuolatos būna paskutiniai pietūs - ir erasmusų posakis: “Įpilk dar sangrijos,o rytoj”… Pažįstami veidai pamažu iškeliauja, juos pakeičia nauji. Po savaitės ir aš galėsiu pasakyti: “Manęs čia būta, bet visai negyventa” [D.R.] Ar Zaragoza mane prisimins?

Finišas gal greit.
Juk tu manęs neradai
Paskutinį kartą,
Rankos man nelaikei
Paskutinį kartą.
Dabar daryk atvirkščiai,
Nors tada juk buvo verta  [dainos ištrauka]

Rodyk draugams