BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

“Gražiausios šventės tos, kurios vyksta mūsų viduje”

Gražiausios žiemos šventės ir vėl akimirkai leidžia sugrįžti į vaikystę, kur šilti namai, kambary stovinti eglutė ir tie kvapai… Jų neįmanoma pamiršti, net ir per daugelį metų. Rodos, kai kurie dalykai metams bėgant išties pasikeičia, pakintame ir mes, ir mūsų svajonės, bet Kūčios taip ir lieka mažu stebuklu mūsų širdyse. Ir išmušus dvyliktai, vis dar slapčia pasižiūrime pro langą, o gal pagaliau pamatysime JĮ?:)

Šios Kalėdos man buvo stebuklingos, nes grįžau namo į Lietuvą ir galėjau pasidžiaugti savo šeima bei pasimatyti su draugais. Tokiomis akimirkomis iš tikrųjų supranti, kas yra tikrasis Kalėdų stebuklas. Ir nebereikia nieko, visus šilčiausius pasaulio kampelius, visas palmes iškeistum į bent vienai dienai grįžimą namo, kur viskas kvepia ir primena vaikystę…

O dabar aš vėl Zaragozoje ir skaičiuoju valandas, likusias iki NAUJŲJŲ METŲ.

PAŽADAI KITIEMS METAMS:

Nevėluoti, Nemeluoti sau, Netikėti vyrų pažadais, Daug šypsotis, Jaustis laimingai, Nebijoti įsimylėti, Nebijoti atsisveikinti, Atsikratyti stereotipų, Būti vaikiška, Daug šokti, Įsimylėti gitarą iš naujo, Pasidaryti sau mažas šventes ir per jas vartytis pataluose su knygomis ir žaliąja arbata, Dainuoti, nepaisant to, jog kaimynai mano, jog neturiu balso, Nusišypsoti simpatiškam vaikinui, Nebijoti laikinumo, Sugauti ir nepaleisti svajonės, Nusidažyti plaukus, Lankytis teatre ir koncertuose, Išlaikyti vairavimo teises, Nuvažiuoti į Ispaniją, Italiją ar dar velniai žino kur, svarbu, kad širdis skraidintų, Netikėti horoskopais, Lankyti savo svajonių kursus, Globoti benamius šunis, Užkrėsti žmonės gera nuotaika, Lankytis sporto klube, Gerti Coffe Inn’o kavytę kada tik panorėjus, Savo brangiems žmonėms nuolat priminti, kaip juos myliu, Nebijoti nuotykių, Švęsti savo gimtadienį, Šokinėti per balas, kai niekas nemato, Vis dažniau pasipuošti suknele, Prisiminti, jog galimybės pasitaiko, bet nesikartoja, MYLĖTI…

2010 METŲ APDOVANOJIMAI:

METŲ RAŠYTOJA - ANNA GAVALDA

METŲ MUZIKA - DOMANTAS RAZAUSKAS, JUSTINA KAMINSKAITĖ (tai ne tik muzika, tai kažkas, ko neįmanoma pasakyti žodžiais, bet galima išgirsti širdimi)

METŲ KELIONĖ - KLAIPĖDA, NIDA, JUODKRANTĖ, PALANGA (įrodžiau sau, kad ir Lietuvoje galima gyventi)

METŲ NAKTIS - NAKTIS MILANO (BERGAMO) ORO UOSTE

METŲ KVAILYS - G.B. (gavęs šį titulą ir besidžiaugiantis apdovanojimu, jis nepatenka į NAUJŲ METŲ traukinį ir lieka stovėti kažkur BALTOSIOS stotelėje, palinkėkime jam…)

METŲ KNYGA - SHANNEN DOHERTY  ”BADASS: A HARD - EARNED GUIDE TO LIVING LIFE WITH STYLE AND (THE RIGHT) ATTITUDE”  (Tai geriausia knyga, kurią kada teko skaityti, su nuotraukomis, patiekalų receptais, gyvenimiškai patarimais, pažadu, kad būtinai paskirsiu vieną įrašą būtent jai)

Baigiant šį įrašą prisiminiau vieną nutikimą, kurį mačiau savo akimis.  Tai atsitiko Vilniuje, jauna ir labai stilinga mergina kaukšėjo aukštakulniais senamiesčio gatve, ją lydėjo susižavėjimo žvilgsniai (ypač vyrų). Rankose ji nešėsi kelis pirkinių krepšius ir staiga paslydo, visai ne kaip grakšti stirna. Pirkiniai pabiro ant žemės, stebėjau žmonių, ypatingai tų, dar prieš porą sekundžių ja susižavėjusių vyrų žvilgsnius, rodos, ta pati mergina, o jie nepuolė jai tiesti pagalbos rankos. Nes ji paslydo, suklupo, padarė klaidą, pasirodė nevykusi?

Taigi norėčiau Jums ateinančiais metais palinkėti nepaslysti, nesuklupti, bet visų labiausiai, linkėčiau mokėti atsikelti - patiems, net jei niekas nebetikės, kad pakilsite, net jei nebus nei vieno, kuris ištiestų Jums ranką, visada atsiminkite, kad tik mumyse slypi ta didžiausia jėga, kuri priverčia keltis ir eiti toliau, su dar didesne jėga ir šypsena veide. Niekada nepamirškite, kad ją turite.

Istorijos herojė taip pat pakilo nuo žemės, apžiūrėjo nubrozdintus kelius, nusiavė aukštakulnius batelius, susirinko pirkinius ir nutipenusi prie artimiausio ledų kioskelio, nusipirko šokoladinių ledų, ir ėjo toliau, lyg niekada nebūtų parkritusi, taip, lyg aplink nebūtų nei vieno ją stebėjusio žmogaus.

Stebuklingų Jums švenčių ir nuostabių ateinančių metų.;)

P.S. Ar pastebėjote, kad “Gražiausios šventės tos, kurios vyksta mūsų viduje” ? [Frederic Beigbeder mintis] Nes šventės mūsų viduje nesibaigia.:) Vaikystėje nekęsdavau sausio pirmosios, nes visi stebuklai baigdavosi ir vėl tekdavo laukti visus metus. Dabar supratau, kad stebuklai niekada nesibaigia, o mėgstamiausia mano diena sausio pirmosios paryčiai, kai lengvai nusiaunu batelius, nusivelku šventinę suknelę ir panyru į pūkinius sapnų patalus, širdyje taip gera ir lengva, nes žinau, nes visu vidumi suvokiu, kad jau NAUJIEJI METAI, viskas prasideda iš naujo ir jie man atneš daug daug nepaprastų akimirkų.

Rodyk draugams

“Kas geriau - ledinė vasara, ar karšta žiema?”

Vakar man mama pasakė: “nesistenk, kad būtų gražu, daryk taip, kad pati jaustumeisi laiminga“. Šitie žodžiai dabar skamba mano galvoje, pastarąją savaitę kankina nemiga. Tiesiog guliu iki ketvirtos ryto ir negaliu užmigti. Negalvoju, mintys per daug susimaišiusios, kad ką nors galvočiau. Jau beveik trys mėnesiai kaip turiu naują lovą ir beveik naują gyvenimą. Beveik, nes ir toliau esu to pačio scenarijaus herojė, tik veiksmo vieta pasikeitė.

Neseniai išlaikiau pirmąjį - prancūzų kalbos egzaminą. Sausį laukia daugybė atsiskaitymų, prezentacijų ir kitų nesąmonių.  Bet man tai nerūpi. Kartais net pamirštu, kur ir ką studijuoju, kuo ir dėl ko gyvenu.

Kartais reikia sustoti, amžinas skubėjimas trumpina gyvenimą. Amžinas laukimas ilgina gyvenimą… Ar kada pastebėjot, kad laukimo sekundės virsta minutėmis, minutės - valandomis, valandos - dienomis, o dienos… Dienos ištisais mėnesiais.  Laukimas visada prailgsta, bet aš vis tiek laukiu, kol pati pajuntu, kad tas laukimas tapo nesvarbus, kad kažkas pasikeitė ir man to nebereikia. Net gavusi jį - pastebiu, jog mano akys prisipildo ne džiaugsmo, bet ašarų. Ir vėl prasideda kitas laukimas…

Šiandien vieno mano draugo gimtadienis. Aštuonis metus aš svajojau, kada galėsiu jį pasveikinti. Kiekvienais metais, jo gimimo dieną, pagalvodavau apie jį ir mintimis nusiųsdavau gražiausius linkėjimus. Labiausiai norėjau tą dieną jį apkabinti, nudžiuginti, bet jis buvo kažkur toli. Ir man beliko tik laukimas. Prieš pusmetį likimas vėl mus suvedė, atėjo ta didžiai laukta akimirka, kai metų metus saugotus ir kauptus žodžius galėčiau sudėti į popieriaus lapą ir išsiųsti (visgi esu Ispanijoje, negaliu jų pasakyti, negaliu apsikabinti), bet šiandien supratau, kad neturiu pasakyti. Nebeliko kadaise laikytų ir brangintų jausmų, neliko ir žodžių, tik trumpas, standartinis sveikinimo tekstas… Taškas.

Bet būna ir dar blogiau. Būna, kad sutikus žmogų, su kuriuo kartu skaičiavai žvaigždes, juokeisi lyg mažas vaikas, dalinaisi savo svajonėm, vaikščiojai šaligatvio borteliais, valgei ledus, laikei už rankos, kol nebejautei savosios, apkabinai, o dar nepaleidus pasiilgai… Būna, kad sutikus tokį žmogų, tiesiog neturi ką pasakyti. Ir jau nebelauki. Tiksliau pradedi laukti kažko naujo, o jei neturi ko laukti, dirbtinai išsigalvoji laukimą. Padeda (bent jau trumpam).

Kuo šis įrašas kvepia Ispanija? Nelabai kuo. Bet jis kvepia manim. Kažkada vaikystėje, kaip ir daugelis mergaičių, svajojau būti tobula. Mano idealas buvo kruopščiai suformuotas aplinkos - ilgi, šviesūs ir peroksido nukamuoti plaukai (paskutinis mados klyksmas). Bet kuo toliau, tuo labiau man pradeda patikti natūralumas: tikra šypsena, natūrali plaukų spalva, kuo mažiau makiažo ir žmonės, kurie neslepia emocijų. Nuo visų kitų man norisi trauktis šalin. Negaliu suprasti tų vaikinų, kurie žavisi dirbtinumu: soliariume pakepinta oda, priaugintais plaukais ir nagais, peroksidiniais plaukais, kuriuos taip nemalonu liesti. Galbūt manysit, jog aš pavydžiu, nes pati nesugebu taip atrodyti. Gali būti, kad nesugebu, bet ir nenoriu, nes, mano pastebėjimu, dažniausiai tos merginos taip bando užmaskuoti kitus savo trūkumus, savo vidų, išsilavinimo spragas. Galiausiai nelieka nieko, tik tuštybės mugė, tik valandos praleistos prekybos centre, renkantis naujus drabužius… O laikas nestovi vietoje. Bet kiekvienam savo.

Kartais man atrodo, kad mano laimė panaši į drugelį. Praeina nemažai laiko, kol ją pajuntu, o pasidžiaugti kartais galiu tik akimirką. Ir vėl aplanko kažkoks netikrumo jausmas, klausimai. Pastebiu, kad pradėjusi gyventi Ispanijoje, daugelį dalykų išmokau matyti kitaip. Neseniai padėjau vienai močiutei pereiti gatvę, kai ėjome, ji tiek daug kalbėjo… Ne apie save, ligas, bet apie savo anūkus, vaikus, kurie ją aplanko kiekvieną šeštadienį. O paskui ji ir vėl gyvena laukimu. Nuo šeštadienio iki šeštadienio… Ji žiūrėjo man į akis ir daug šypsojosi, ir man kažkodėl užėjo noras ją nufotografuoti. Ji pasirodė tokia tikra ir graži - pilna išminties, prisiminimų, gerumo. Palinkėjo man daug visko gero, pažiūrėjo į mano akis ir pasakė, kad nelaikyčiau liūdesio, bet leisčiau jam išeiti. Pasakiusi “iki pasimatymo” nuėjo tolyn. O aš pasukau link namų, taip ir nesuprasdama, koks jausmas manyje pasiliko.

Mano liūdesys negeria kavos, nesėdi ant palangės, neskęsta ir nebraido balose, nenori išeiti, bet kartais leidžia man jį pamiršti ir tada jaučiuosi velniškai laiminga: gerdama sangriją su naujaisiais draugais(?), gerdama karštą šokoladą su čiūromis, kalbėdama ispaniškai (juk apie šią kalbą taip ilgai svajojau), sėdėdama paskaitose, valgydama sumuštinį su sūriu (specialiai man pagamintą universiteto valgyklos virėjos), nes tokius labiausiai mėgstu. :) Jaučiuosi laiminga, kai sukuosi salsos žingsneliu, sėdžiu kino teatre, stebiu žaidžiančius vaikus (savo mėgstamiausiam parke), su kursioku važiuoju jo automobiliu ir specialiai pagarsinu mano mėgstamiausią dainą, nepastebiu, kaip dainuoju… Laimė ateina tada, kai sėkmingai išsikepu skanių blynų su bananais ir šokoladu, ir valgau juos žiūrėdama kokį nors ispanišką filmą. Daugybė dalykų verčia mane jaustis laiminga. Bet labiausiai už viską noriu jaustis tikra. Sugebanti ne tik džiaugtis, gyventi kažkada susikurtame pasaulyje, bet ir pastebinti tikrovę.

Neseniai sutikau Jį. Tą, dėl kurio mano širdis vėl įgavo keistą plakimą. Žinoma, viskas ne pagal planą… Jis gyvena Ispanijoje, o aš tik mergina iš Lietuvos. Jis kalba tik ispaniškai, o aš visada svajojau, kad turėsiu vaikiną, su kuriuo galėsiu kalbėti valandų valandas (apie viską ir apie nieką)… Bet man labai retai pavyksta sutikti tokį žmogų, kurio akyse atpažįstu save ir dėl kurio taip klystu… Dažnai mes matome tai, ką norime matyti. Taip jau atsitiko, kad su tuo vaikinuku turiu daryti praktinį logistikos darbą. Mes ilgai vienas į kitą žiūrėjome, o tada jis man pasakė: “žinai, norėčiau tave geriau pažinti, lėtai pasivaikščioti, atsisėsti ant suoliuko, valgyti ledus, stebėti žmones, norėčiau matyti, kaip juokiesi… Bet tai neturi jokios reikšmės, nes greitai tu vis tiek išvažiuosi į savo Lietuvą”…

“Žmonės yra vieniši, nes užuot statę tiltus jie mūrija sienas.” Metų gražiausios šypsenos laimėtojas lieka be prizo. Taškas?

“Kas geriau - ledinė vasara, ar karšta žiema?” - šią frazę kažkada perskaičiau Albert Sanchez Pinol knygoje “Šalta oda”. Dėl kai kurių knygų tampu tiesiog pamišusi ir rašau visas frazes į užrašų knygelę, vėliau pastebiu, kad berašydama išmokau mintinai ir nuolat kartoju. Taip paprasta ir gražu, rodos, pati taip norėčiau pasakyti, bet kažkas tai padarė pirmiau…

Kas geriau? Vakar pas mus Ispanijoje buvo 19 laipsnių šilumos. Gruodžio 8 dieną. Jaučiausi kaip pavasarį, nors artėja Kalėdos. Lietuvoje sniegas, o čia džiaugiausi kupranugariais (pačioje miesto aikštėje). Pirmą kartą savo gyvenime mačiau tikrus kupranugarius, todėl krykštavau iš džiaugsmo (tikriausiai) labiau nei vaikai.

Rašysiu Kalėdų seneliui laišką, prašydama ne vaikino, o kupranugario dovanų. Gal tai bus lengviau įgyvendinama svajonė?

Rodyk draugams

Keletas faktų apie Ispaniją

  • Ispanų kalba yra trečioji kalba, daugiausiai vartojama pasaulyje (po kinų bei anglų kalbos).
  • Devyniolikto amžiaus pabaigoje 60 milijonų žmonių kalbėjo ispanų kalba. Dabar ja kalba maždaug apie 500 milijonų žmonių. :)
  • Ispanų autoriai (tokie, kaip Gabriel Garcia Marquez ir Isabel Allende) puikuojasi Pasaulinės literatūros bestselerių sąrašuose ir yra laimėję tarptautinį kritikų pripažinimą.
  • Tos pačios lyties atstovų santuoka Ispanijoje įteisinta 2005 m. liepos 3 dieną.
  • Ispanijoje įprasta susitikus pasibučiuoti į abu skruostus.
  • Valgymo įpročiai:

  • Ispanija yra antra pagal dydį šalis, (pirmoji Kipras) turinti tokį didelį barų skaičių.  Lankymasis baruose užima didelį vaidmenį ispanų gyvenimuose.
  • Neišsigąskite nešvarių grindų Ispanijos baruose (net jei visos grindys būna servetėlėmis nuklotos)… Ispanijoje visai normalus ir priimtinas reiškinys (mėtyti šiukšles ant grindų baruose). Dažniausiai nešvarios grindys byloja, kad čia puikus aptarnavimas ir gera maisto kokybė, todėl daug lankytojų. Dažnai baro šeimininkai imasi tokios gudrybės, kad pritrauktų daugiau lankytojų ir specialiai liepia nešluoti grindų. (Įdomu, kaip į tai sureaguotų Higienos inspekcija Lietuvoje?)
  • Kiekviename  bare galima surasti ispaniškų užkandžių - tapas. Kurių būtinai reikia paskanauti (labai tinka prie vyno arba alaus). Tapų kokybė priklauso nuo baro. Zaragozoje būtinai rekomenduoju aplankyti barą Lizaran  (tapų baras). Daugelio ispanų nuomone - čia patys skaniausi užkandžiai ir gan žemos kainos. Kiekvienas tapas yra ant smegtuko, norimą užkandžių skaičių įsidedate į lėkštę, o baigę valgyti, tiesiog nueinate prie baro ir parodote smeigtukus padavėjui, tada užmokate. Klausiate, kaip dėl sąžiningumo?:) Kaip jau minėjau, ispanai yra įpratę šiukšles mėtyti ant grindų…
  • Pusryčiai (“desayuno”) Ispanijoje dažniausiai apie 10 valandą ryto. Jie dažniausiai būna labai lengvi: kava arba natūralios apelsinų sultys, prancūziškas ragelis arba skrudinta duona su džemu.
  • Pietūs - patys svarbiausi. Dažniausiai pietaujama namuose (siestos) metu. Tada Ispanijoje nedirba daugelis parduotuvių, žmonės ilsisi.
  • Vakarienė būna labai vėlyva, dažniausiai prasideda nuo devintos valandos vakaro. Vakarieniaujama ne namuose, bet baruose.
  • Tortillas Ispanijoje yra ne tas pats, kas tortillas visur kitur. Ispanijoje taip vadinamas bulvių ir kiaušinių apkepas.
  • Rodyk draugams

    Rudenėli, sudie! (arba) Ruduo Ispanijoje

    Jis sugrįžo… Vieną dieną sugrįžo nelauktas, nepaklausęs ar gali užeiti ir pasilikti, kaip ir kas kartą pasiliko, patogiai įsitaisė kažkur medžiuose, ant pilko esfalto, žmonių žvilgsniuose ir net ant mūsų virtuvės lango. Kaip ir kasmet pažadėjo išeiti. O gal tikėjosi, jog šįkart prašysiu pasilikt?

    Ruduo Ispanijoje. Sėdėdama namuose Vilniuje, kartais susimąstydavau, koks jis: jaukus, šaltas, spalvotas, lietingas. O gal jis niekada neateina, suvokdamas ir įsisukdamas į tą ispanišką, mañana ritmą?

    Vieną rytą, vos prabudus, pajaučiau, kad šąla rankos ir darosi nebejauku. Kambaryje buvo nežmoniškai šalta, o termometro stulpelis lauke rodė vos 7 laipsnius šilumos, lijo, todėl pažiūrėjus pro langą mačiau tik mažus žmogelius, kurie šįryt savo veidus buvo priversti slėpti po skėčiais. Tiek daug spalvų, pasigailėjau, kad po ranka neturiu fotoaparato, kad galėčiau pagauti akimirką. Susiraukiau nuo šalčio (per du mėnesius jau spėjau pamiršti lietuviškus orus). Į Ispaniją skėčio irgi neatsivežiau. “Koks skėtis Ispanijoje, jūs juokaujat?” -taip prieš porą mėnesių sakiau tėvams. Pasirodo, nejuokavo, nes ir Ispanijoje lietūs lyja. Tiesa, nedažnai.

    Todėl šis ruduo, kaip ir liūdesys yra netikras, užrašytas jau kažkada seniau ir paliktas laukti. Kartais pradeda kankinti namų ilgesys, Lietuvos ilgesys (dėl pastarojo dalyko net pačiai keista).  Net skaniausių pasaulyje obuolių iš senelių sodo šiemet taip ir neteko paragauti. Kartais (pabudusi sekmadieniais ryte) pašoku iš lovos ir pasigendu tėvelio kepamų bandelių kvapo… Taip, šis ruduo kitoks - pilnas praradimų ir atradimų (laimei, atradimų daugiau).

    Jei dabar būčiau Lietuvoje, eičiau pasivaikščioti, nusipirkčiau puodelį skaniausios kavos Coffe inn’e, mane nudžiugintų baristos šypsena, nusišypsočiau praeiviui, greičiausiai tai būtų vyras su maža mergaite (mano silpnybė), jis taip pat nusišypsotų. Tada pasukčiau savo mylimiausiu keliu - link Vilniaus universiteto (filologijos fakulteto) kiemelio. Toks būtų mano ruduo, tiksliau rudens popietė. O jei užkluptų liūdesys - įsisupčiau į savo mėgstamą pledą ir skaityčiau knygas, mane šildytų puodelis aviečių arbatos.

    Net nepastebėjau, kaip kalendoriuje užbraukiau paskutinę rudens dieną (visada taip darau, nes nemėgstu šio metų laiko, nors vieniems jis atneša džiaugsmą, kitiems liūdesį). Lapkritis buvo pilnas veiklos, į svečius net buvo atvažiavusi sesė su drauge:) Bevaikščiodamos po centrą aptikome Lietuvos vėliavą, su užrašu, kviečiančiu užsukti į Vilnių. (Zaragozoje vyko sėkmingiausių miestų paroda - seminaras). Mūsų vėliava turėjo gražią fotosesiją su trimis lietuvaitėmis:)

    Man patinka, kad čia, Ispanijoje, seni žmonės turi galimybę Gyventi. Ne būti, kaip pas mus, laukdami pabaigos ir skaičiuodami paskutinius centus juodos duonos kepalui. Ne, čia senutės ir senukai vaikšto pasipuošę, susikabinę už parankių, vėliau sėdi kavinukėse ir gurkšnoja kavą. Seni žmonės čia netraktuojami kaip našta ar problema, kurios reikia atsikratyti. Ispanai nepalieka savo tėvų. (kita vertus, čia kyla nauja problema, apie kurią papasakosiu kitame įraše)…Kartais tenka matyti visą šeimą - nuo mažiausio iki seniausio, susėdusią prie vieno staliuko ir skanaujančią čiūras su karštu šokoladu. Ir tada, kažkur manyje pabunda ramybė ir džiaugsmas, kuriuo norisi pasidalinti su visais. Gyvenimas gražus?

    Ir visgi man patinka ispaniškas ruduo tuo, kad net ir po niūriausios dienos vėl nušvinta saulė, lyg to vakar niekada ir nebūtų buvę. Žmonės vėl paslepia skėčius, o aš slepiuosi po akiniais nuo saulės. Lyg to vakar ir nebūtų buvę…

    Negalima prarasti to, ko niekada neturėjai - paprasta.

    Tai tik trumpas rudens apibendrinimas, daugiau detalių pateiksiu jau visai netrukus. ;)

    Rodyk draugams