BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ispaniškos fiestos ir kelionė į Valensiją

‎”Kaip nuostabu yra nieko neveikti, o paskui dar ir pailsėti.” (Ispanų patarlė)

Šeštadienio rytas, toks, kokio jau seniai neturėjau, praleistas nuostabioje merginų kompanijoje, skanaujant ispaniškas “churras“  su karštu šokoladu.  Toks ruduo, kai norisi sustabdyti kiekvieną akimirką, o kartais  taip baisu pabusti ir suvokti, kad visa tai tebuvo tik sapnas… Bet, laimė, vis dar nepabudau!

Mano gyvenimas Zaragozoje ir toliau tęsiasi. (Taisyklingai lietuviškai turėčiau rašyti Saragosoje, bet visada sakau, jog taisyklės sugalvotos tam, kad jas laužytume, ar ne?)

Jau daugiau kaip mėnesis, kai mėgaujuosi ispanišku gyvenimu (tą mėgaujuosi reikėtų interpretuoti atsargiai). Jaučiuosi, kaip išvykusi atostogų į šalį, kur viskas vyksta dvigubai lėčiau ir be laiko suvokimo. Ne veltui savo blogo pavadinime pavartojau žodį mañana (rytoj). Ispanai patys nesuvokdami jį vartoja, pvz., “Kada galėsite įvesti internetą?” - atsakymas būna visada toks pats -”mañana” Arba : “šiandien dėstytojas neatvyks į paskaitas, bet jau mañana, jis tikrai bus” Deja, kartais taip mėgstamas jų mañana neateina nei rytoj, nei kitą dieną, tenka laukti savaitę ar daugiau. Rodos, ir aš pradėjau gyventi tokiu ritmu. Man jis patinka, nes gyvenu daug ramiau ir lėčiau nei Lietuvoje, kur tik kartais leisdavau sau sustoti. Tada nusipirkdavau kavos išsinešimui, patogiai įsitaisydavau ant suoliuko ir tiesiog stebėdavau žmones, kurie skubėjo nežmonišku greičiu. O aš nedariau nieko, tik mėgavausi akimirka ir Mikės Pūkuotuko kava. :) Bet tokių valandėlių buvo reta.

Zaragozoje tokių akimirkų pasitaiko dažniau, o jei žmonės čia švenčia, tai švenčia. Vos spėjome universitete kojas apšilti, po dviejų savaičių jau turėjome savaitę atostogų - Las Fiestas del Pilar proga.

FIESTAS DEL PILAR

Tai didelė šventė Zaragozoje, skirta mergelės Pilar, kuri yra šio miesto šventoji globėja, garbei. Pasakojama, kad Šventajam apaštalui atvykus į šias vietas skelbti krikščionybės, ant marmurinės kolonos jam apsireiškė Marija ir paprašė šioje vietoje pastatyti marmurinę bažnyčią. Taip buvo pastatyta Pilar bazilika.

Šventės simbolis - languota skarelė cachirulo, kurią ryši miesto gyventojai bei svečiai fiestas del Pilar metu.

Visame mieste fiestų metu pasklinda gera nuotaika, gatvės pilnos žmonių, ne tik Zaragozos gyventojų, bet ir svečių, atvykusių iš kitų miestų bei šalių. Ta proga Zaragoza kažkiek primena Barseloną: juodaodžiai prekeiviai gatvėse, žmonės - statulos, kepti kaštonai, mugės, muzika, šokiai bei gera nuotaika. Turėčiau paminėti, jog įprastomis dienomis Zaragoza yra gan ramus miestas, kuriam kažkiek trūksta šurmulio, tad šios fiestos labai jį pagyvina. Taip pat vyksta daug koncertų, šiemet koncertavo David Guetta, Efecto Mariposa, Baron Rojo bei daugelis kitų muzikos grupių, tinkančių įvairiems skoniams.

Mes su Raminta (taip pat vilniete, studijuojančia Zaragozoje, tik kitame universitete) surengėme ir savo mini fiestą - vakarienę su lietuviškais motyvais. Kepėme bulvinius blynus, duoną bei pyragą ir, rodos, ispanui, portugalui bei italui šie patiekalai labai patiko. Jau mąstom ir apie cepelinų gaminimą.:) Tiesa, grietinę teko išrasti pačioms, bet dabar jau suradome ją viename prekybos centre, čia grietinė vadinama nata.

Kitą vakarą ėjome žiūrėti futbolo rungtynių (Lietuva - Ispanija) ir braukėm ašarėles, žinoma, juokais, nes žinom, kad mūsų vyrai krepšinyje tai jau tikrai nepralenkiami, o futbole galime ir ispanams leisti pasireikšti. Vakaras pasibaigė vienam tapų (užkandžių) bare, kuris įdomus tuo, kad kiekvienas užkandis yra ant smeigtuko, galima imti jų kiek nori, dėtis į lėkštę, valgyti, o vėliau atnešti tuščią lėkštę su smeigtukais, barmenas juos suskaičiuoja ir tada reikia susimokėti. Patikėkit, ant baro grindų buvo pilna smeigtukų…

Gražiausia fiestas del Pilar dalis yra Ofrenda de flores. Spalio 12 dieną mergelei nešamos gėlės: balti, raudoni gvazdikai arba kardeliai. Gėlių mergelei nėšti žmonės suvažiuoja iš visos Ispanijos ir net iš Pietų Amerikos. Jie vilki tam regionui būdingais tradiciniais kostiumais, kurie yra labai brangūs. Gėlės nešamos visą dieną, kiekvienas regionas, kaimelis turi tam tikrą laiką, skirtą žygiavimui. Vieni eina ramiai, kiti dainuodami to regiono dainas arba šokdami šokius. Iš visų suneštų gėlių statoma piramidė (kalnas), kurios viršūnėje mergelė Pilar.

Beje, spalio 12 laisvadienis, nereikia į darbus bei nedirba parduotuvės. Buvo nepaprastai įdomu stebėti žmones, vilkinčius tradiciniais kostiumais, net maži vaikai juos vilkėjo. Gėlių kalnu galima grožėtis visą savaitę.

Spalio 13 dieną mergelei nešami vaisiai, vėliau jie paaukojami skurstančioms šeimoms.

VALENSIJA

Fiestas del Pilar užbaigiau kelione į Valensiją - trečią pagal dydį Ispanijos miestą, kuris mus pasitiko nuostabiu oru (termometras rodė 26 laipsnius šilumos). Ten vykome kartu su Raminta pas mano buvusį ispanų kalbos mokytoją. Dabar jis vėl gyvena savo gimtajame mieste Valensijoje, tad pasikvietė mus paviešėti savaitgaliui. Buvo labai keista, nes didžią dalį viešnagės laiko kalbėjome lietuviškai (jis puikiai moka lietuvių kalbą), o savo namuose turi Lietuvos vėliavą, lietuviškų knygų, plakatų bei Švyturio bokalų kolekciją. Paklaustas, už kokią šalį serga, kai Lietuva žaidžia prieš Ispaniją (tarkim krepšinio varžybose), nedvejodamas atsako, jog už Lietuvą, nes ta šalis jam labai patinka, tad netgi eidamas žiūrėti rungtynių į barą, užsivelka Lietuvos marškinėlius ir jam visai nesvarbu, ką ispanai galvoja. O mūsų viešnagės metu jis ant stalo pastatė mažą lietuvišką vėliavėlę, kad jaustumėmės kaip namie.:)

Mumis labai rūpinosi, aprodė apylinkes, nuvežė prie Viduržemio jūros. ALBUFERA vietovė (jūra, regioninis parkas, ežeras) yra nutolusi 11 kilometrų nuo Valensijos. Pakrantė buvo pilna šiukšlių, nes ką tik po audros, bet būti prie jūros spalio viduryje ir esant tokiai laipsnių temperatūrai (vanduo taip pat buvo labai šiltas, patikrinom) yra kažkas nepakartojamo:) Tik keista, kad žmonių buvo įtartinai mažai, juokavome, kad jei Lietuvoje būtų toks oras, visi mirktų vandenyje, ispanams jau per šalta.

Nereikėtų pamiršti, jog Valensija yra paellos (patiekalo, primenančio ryžių plovą) gimtinė. Tikroji paella yra gaminama tik iš šviežių ingredientų specialioje metalinėje keptuvėje, kuri ir yra vadinama paella. Mums papasakojo, jog anksčiau paellą gamino tik vyrai. Kadangi moterys turėdavo dirbti ne tik namuose, bet ir ūkyje, nes būdavo be galo daug darbo ir vyrai nespėdavo visko patys nudirbti, sekmadienis moterims būdavo laisva diena ir jos nieko nedarydavo, o vyrai pietums gamindavo paellą, susirinkdavo visa šeima. Visi bendrai valgydavo iš keptuvės (todėl vyrams nereikėdavo plauti indų). Ir dabar daugumoje šeimų išlikusi tradicija visiems susitikti ir savaitgaliais pietauti. Paellos gaminimas nėra toks lengvas, kaip gali pasirodyti iš pradžių, tam reikia daug kantrybės, specialios keptuvės bei aukščiausios kokybės ryžių. Dar mums pasakojo, kad paellą turi būtinai gaminti vienas žmogus. Tačiau šiam teiginiui esu linkusi nepritarti, nes prieš metus Barselonoje du ispanai ir vienas prancūzas mums pagamino pačią skaniausią mano kada nors ragautą paellą.

Bet mums vis tiek labai pasisekė, nes vieną vakarą Alberto mums pagamino jūros gėrybių, kitą - vištienos bei triušienos paellas, kurios buvo labai skanios.

Taip pat turėjome garbės paragauti “Horchata“. Tai tipiškas, nealkoholinis gėrimas Valensijoje. Kai paklausėm, į ką panašus šio gėrimo skonis, mums pasakė, kad labai primena morkų sultis, tik kad baltos spalvos. Išties skonis kažkiek jas priminė, tik buvo neapsakomai saldu, gal kiek panašu ir į aguonpienį su daug daug cukraus. Taip ir nepavyko man išgerti šio gėrimo, kuris gaminamas tiesiog iš tigernut (tigrinio riešuto), vandens bei cukraus (kartais dar įberiama vanilės bei cinamono)

Gaila, bet neįsimylėjau Valensijos iš pirmo žvilgsnio ir pirmųjų kvapų, nors matėme daug, aplankėme ir daugybę barų, bet kol kas mano širdyje gyvena Barselona į kurią norisi sugrįžti dar ir dar kartą. “O Vienintelė Meilė - tai šalis, į kurią pirmą kartą patekus atrodo, kad čia jau gyvenai tūkstantį metų. Ten norisi pasilikti amžinai, bet nelemta.” (J. Ivanauskaitė Miegančių drugelių tvirtovė).

Tačiau visgi vienas dalykas Valensijoje mane pakerėjo, tai toks turtingųjų rajonas (už studentų miestelio). Ten žmonės laiko savo jachtas, o pro langus iš vienos pusės gali matyti savo jachtą, o iš kitos jūrą bei švyturį.

Stovėdama ant kranto pagalvojau: kaip būtų gera čia kada nors sugrįžti ne vienai.

Rodyk draugams

Kaip lietuvių kalba vienija žmones (tolimesni įspūdžiai iš Zaragozos)

Pirmiausiai norėjau pradėti pasakoti apie Ispanijoj vykusį streiką, ilgas valandas praleistas universitete, keistą ir kartu įdomią mokymosi sistemą bei šiltą, vis dar lepinantį orą (šiandien buvo 26 laipsniai šilumos). Bet šiandien įvyko kai kas, kas viską pakeitė, ištrynė mano parašytas eilutes ir pradėjo keisti mano požiūrį (tikrai į gerą).

Į Ispaniją išvažiavau turėdama savų tikslų. Taip, tai buvo mano svajonių šalis jau nuo vaikystės, ši kalba, ispaniškas kinas bei muzika man be galo patinka. Netveriu džiaugsmu pamačiusi palmes arba išgirdusi flamenko. Noriu tobulai išmokti ispanų kalbą. Tačiau visi šie dalykai pamažu liko antram plane.  Dar prieš kelionę iškėliau sau kitą, pagrindinį tikslą, kurį maniau, jog bus įveikti sunkiausia. (Deja?) klydau. Ir šiandien tai puikiai supratau, tiesiog autobuse, bevažiuodama namo ir klausydamasi muzikos. Taigi šiandien prasidėjo mano tikras gyvenimas Ispanijoje, be scenarijaus - “ekspromtu”.

 Belaukdama savo pirmosios ispanų paskaitos bei testo rezultatų, nuobodžiai varčiau knygos lapus, kai iš auditorijos išbėgo kursiokė iš Lenkijos (nuostabi mergina) ir paskubomis angliškai pasakė: “Nepatikėsi, kokią staigmeną tau turiu, čia yra jis, jis! Ispanas, kuris buvo Lietuvoj ir kalba lietuviškai!” Pirmiausia negalėjau tuo patikėti. Tada pagavo kažkoks keistas jaudulys ir džiaugsmas. Na, nejaugi su kažkuo pavyks pasikalbėti lietuviškai? Iki šiol jaučiausi kaip koks neprijaukintas šuniukas, be galo trokštantis surasti savo šeimininką, į kurio akis pažvelgus supranti, jog gali pasitikėti. Visi studentai labai draugiški, tačiau ta kalbų maišatis mane šiek tiek vargino. Su ispanais, prancūzais ir žmonėmis iš Pietų Amerikos kalbu ispaniškai, o su visais likusiais - angliškai arba kartais net rusiškai. Be galo pasiilgau lietuvių kalbos, tos, kuri man pati gražiausia ir brangiausia. Ir, kai tas vaikinukas priėjo prie manęs, ištiesė ranką ir pasakė - “labas”, norėjosi šokinėti iš laimės, o už lango, rodos, dar stipriau pradėjo šviesti saulė. Jūs neįsivaizduojat, kaip gera girdėti savo gimtąją kalbą :) O dar, kai ja taip puikiai kalba ne lietuvis. Mes kalbėjom ir kalbėjom - apie Vilnių, universitetą, teatrus, kavines, muziką, net atradom bendrų pažįstamų, bendrų pomėgių ir mėgstamų atlikėjų. Jam, kaip ir man, labai patinka Vilnius ir vasarą jis vėl grįš ten gyventi bei ves lietuvę. Taip, taip, Lietuvoj jis paliko savo širdį:) Tobula meilės istorija, ar ne?

 Taigi nuo šiol turiu žmogų, kuris mane tikrai supranta ir labai palaiko, mes net bendrų paskaitų turim, o jo noras kalbėti lietuviškai mane be galo žavi. Beje, jis dėstė ispanų kalbą toje pačioje kalbų mokykloje, kurioje mokiausi ir aš, tik tada neteko jo sutikti.

Kaip ispanai streikavo:

Praėjusį trečiadienį (rugsėjo 29 d.) Ispanijoje buvo streikas (Huelga general). Tiesa pasakius, apie jį pirmiausia sužinojau iš draugo, kuris gyvena kitame Ispanijos mieste, paskui pamačiau plakatus ir mūsų mieste. Streikavo ir mūsų universitetas, studentai, pamatę iškabą ant universiteto durų, nusprendė tą dieną neiti į paskaitas. Taigi pasidarėme sau šventę. :) O jei kas ir norėjo į paskaitas, teko ilgai laukti (arba taip ir nesulaukti) autobuso, nes vairuotojai taip pat streikavo.

 Deja, man į universitetą tą dieną vis tiek teko važiuoti, nes turėjau prisiregistruoti ir susitvarkyti dokumentus, kad pagaliau būčiau oficiali universiteto studentė. Dėl to labai džiaugiuosi, nes pagaliau turiu tvarkaraštį ir galėiu planuotis laisvalaikį.

Galėčiau girtis, kad čia atostogauju, nes nebūna jokių namų darbų (tik projektai, kuriems atlikti skirtas specialus terminas), o visa kita mokomės paskaitų metu. Paskaita trunka dvi valandas, bet laikas labai greitai prabėga, ypač jei reikia atlikti kokias praktines užduotis.

Kaip ispanai mokosi užsienio kalbų?

 Mūsų universitete daugiausiai erasmus studentų iš Prancūzijos (net 27), tai sužinojusi ėmiau gailėtis, kad mano prancūzų kalbos žinios tokios kuklios ir kad kaip reikiant neišnaudojau visų man mokykloje suteiktų galimybių. Ir ką jūs manote, man pasiūlė mokytis prancūzų! Ją galėjau rinktis kaip paskaitą ir pradėti mokytis nuo pat pradžių, tarsi gyvenimas man duotų antrą šansą ( aš antras galimybes labai mėgstu ir vertinu)… Bet atėjusi į pirmąją paskaitą labai nustebau. Dėstytoja kalbėjo vien prancūziškai, o visi ispanai sėdėjo išbalę kaip popieriaus lapai. Bet dabar situacija taisosi, jie supranta vis daugiau, juk kalbos gana giminingos, o aš suprantu, nes jau kažkiek mokiausi šios kalbos mokykloje, tad dabar tik belieka viską prisiminti. O, kad Lietuvoje taip mokytų užsienio kalbų, nebūtų jokių “lia lia lia… paskaitykit šitus pratimus ir atlikit gramatines užduotis”. Čia labai didelis dėmesys skiriamas tarimui, nuolat klausome įrašų ir kartojame, kartojame…

 Dabar tai mėgstamiausia mano paskaita ir dėstytoja labai geranoriška. Su tarimu man problemų nekyla, ispanams sunkiau, nes jie neturi tokių garsų kaip š ar ž. Kad jūs matytumėt, kaip jie stengiasi ištarti mano vardą, man kartais vien dėl jų kyla noras jį pasikeisti. Bet būna linksma, kasdien mokyti tarti savo vardą gana linksmas užsiemimas, smagu, kai dėl manęs kažkas stengiasi. Ir kai kuriems jau visai pavyksta tą vardą ištarti. :)

Kaip baigėsi streikas:

Kitą dieną mūsų anglų kalbos dėstytoja sakė, kad streikas nepavyko, dalyvavo mažiau kaip trisdešimt procentų žmonių, dirbo dauguma parduotuvių ir kitų įstaigų. Ispanams dar gerokai reikia pasimokyti iš prancūzų (arba lietuvių) :) . Nors nemalonumų oro uostuose visgi pasitaikė…

O mano “streiko diena” baigėsi skaniais pietumis vienoje ispaniškų kavinių su kursioku iš Kinijos. Jis visiškai pakeitė mano ankstensę nuomonę apie tos šalies žmones, o namo ėjome dainuodami dainas ir visai pamiršę streiką, tik valanda, praleista stotelėje belaukiant autobuso, priminė, kad kažkas tą dieną visgi buvo kitaip…

Tai gražiausias ir šilčiausias ruduo mano gyvenime. Pilnas naujų kvapų, vaizdų, žmonių veidų ir atradimų. Gal pavyks atrasti ir save? O praeitis, tegu lieka praeičiai, daug smagiau versti naujos, dar niekad neskaitytos ir neliestos knygos lapus.

 

Rodyk draugams